tik tik lietus užminga tik
pramerkia akį du dangaus skliautai ir mirkteli šviesolydžiu
kaip ir kiekvieną kartą vakarėjant susižada iš naujo
užuominą supratęs pievos rūkas šnara
paradiškai nuo vėjo apsisiaučia ir mosteli staiga
jau laikas pildyt pauzę smičių šnabždesiu
kol senmergiaujančios serbentos taisosi karūnas
smilgynų kavalieriai derina stygas ir laukia ženklo
kai nusipurto ąžuolas nuo tunikos giles ir oriai linkteli pradėti
šerėti debesų liežuviai leidžiasi ir gaubia miško proskynas
kvartetais kyla smailiapirščiai kelmų tamtamai
pribloškia priekaištais žaliuojančias egles
apkurtina užgoždami lazdyno godą žybsi akys
o besiraizgančios šaknų girliandos nervų siūlais
išsitempia skambėti arfom
siūbuoti pradeda išlenkę liemenis
trižvakiai violeto perlieti pušynai
žagreniai ištapytais gestais kaukši kastanjetėmis
papartis dėmesio ištroškęs išneria ūsuotas
saldžiai vypso ant jo sulinkusio peties akordeonas dooo
su viesulu sutarkit dešinėj suklypę raudoni krūmokšniai
daugiau mažoro smuikais vejasi usnis
sustirusią gebenę į falceto piramidę
apuokas uokse užrakinęs boso raktą
prakalbina gitarą šaižų gausmą pagauna horizonto medžiai
sinchroniškai pirštus susmeigiantys į debesį
vos spėja gaudyt purpuro natas beatsitiesianti žolė
šernai ir briedžiai kai fagotais drąsko ižą
pelė su džiuvenom ir sėklų išnarom sutarus
lengvutį klavesino tauškesį nuritina į kevalus
kairėj garsesnį uosio tenorą
ramyn diskantai avietynų stagarų
kai iš tylos iš bundančio kelmučio gruodį
almėjimas išplaukia skeldėjančios tošies
beržų klavišais kliunksi ledo žirginiai
ir pauzėje sustingsta pašnarenti maldą
jau altais vėjo genama usnis pakibo
o jūs per filtrus pučiat nesuprantamiausią trelę
visi pasisuka į ąžuolo dundimą romų
nurimsta kurmių krateriai
lyg laiką aklo virpesio nusiveja nutyla vėjas
prašyčiau dar tyliau keliu nurieda lapas
sustabdęs muzikinį virsmą rūkas mosteli
ir rūsčiai aplink jį žolė sukyla budint rasą
asiūkliška rankove nuvilnyja vėjo gūsis
akmenim skrabenti pabudimą
ratu besivyniojanti angis pavirsta pasija