Ant aukšto kalno
mes likome vieni.
viršum galvos tiktai dangus
rugiagėlėm užsėtas,
žemai – rudens aitrumas
ir meilė
septyniskart užtrukus kelyje.
Pabėgsiu, kur viskas bus kitaip,
kur suremia pečius pušynai
ir viksvos išpina rankas,
padėsi jas ant kelių,
stalo ar priglausi, tenai
sausas šakas širdies
kapoja medkirčiai.
Nors užsimerk ir eik
sapnais iki namų,
po žiupsnį barstant
vakaro ramybę,
kiek lieka skersvėjo –
permest
į priešų pusę.
-------------------
Ak, angele, nedaug tavęs prašau!
Apsvaigino, užspaudė lūpas ir nusinešė užliejęs širdį - į pavasario žydinčias Karpatų tarpukalnes-:))
,,...Nors užsimerk ir eik
sapnais iki namų,... "
,,...Ak, angele, nedaug tavęs prašau!..."
Estetiškas, tyvuliuojantis ramybe ir grožiu... Retai čia užsuku, bet gera trumpam pargrįžus rasti tokį kūrinį!
"viršum galvos tiktai dangus
rugiagėlėm užsėtas" - labai patiko, kaip ir kitos subtiliais potepiais nupieštos nuotaikos / peizažai / vidinės būsenos.
Man kaip ir tictac_it vienintelis dalykas nelabai aiškus su ta priešų puse. Juolab eilėraštis ramus, romus, lyg ir nedera su kova.
O jau paskutinė eilutė labai gražiai "surišo" viską. Penki
jausminga, lyriška, kalendoriška (septyniskart :)) bet kam tie skersvėjai priešams ? o ir angelai priešais neužsiima niekada :)) , bet už dvi strofas - 4-