Aga, ne mano... ta prasme mano kitas santykis į būtį, į buvimą čia.
Va jūs rašote:
"Kas laiką surakinti gali?
Priglundam žvilgsniais prie gimtų namų,
Žegnodami
save į kelią,
Kurio gale (pusiaukelėje gal)
Nematomas norėtum būti.
Mintis kaskart apgręždamas atgal,
Gegužį keistum
į rugpjūtį? ",-citatos pabaiga.
Man patinla, kad
laiko upė
teka, ir jos vandenys neša mane nesulaikomai
Mane įkvepia
Gamta- visų givybės formų ir stichijų virsme, ir
Mirtis - sąminingas laikinumo suvokimas čia ir dabar...
Išaušo rytas vedinas dienos į vakarą
Ir saulė leidžias mirė - ji, nebesugrįš
Kaip lapas rudenį žarijom vėjyje nuskraidęs
Pavasarį į pumparą tas jau gyvenimą patyręs- nesugrįš...
Aš to visai nenoriu stabdyti, ir jei gy enimas būtų amžinas viename kūne, lapai būtų auksinei
Rasa - deimantinė, karotų ant jų, kaip tame apie Koščėjų nemirtingąjį filme...
Ne, nemano santykia į būtį ir geismo būtyje būsena,
Tai apie turinį išsamiai.
O vertinimas, nu penki.
Juk mes visi jaučiame būtį savaip, ir sąntikį į ją turime individualų,
Tai Jūsų santykis į Būtį, parŠytas eilėraščio formate, parašytas nuošordžiai, sklandžiai, nuosekliai, parašytas su meninėm išraiškos priemonėm, todėl eilių vertinu 5.
P.s.
Atsiprašau, jei klaidos, telefone rašau, gali būti šalia raidukė nusispaudus. Atsiprašau...
Puikus eilėraštis. Spalvingas ir sklandžiai surašytas. Skaitant atrodo, kad su jame esančiais vaizdiniais plauki greitai tekančia upe. Kol nenukanki iki gluosnio. Gerbiamo autoriaus chroniškas potraukis vis sugrįžti prie kilpos ant medžio asmeniškai mane užkniso galutinai. Už kvailą pasikartojimą 1. Už šauniai parašytą eilėraštį, neskaitant paskutinio posmelio paskutinės eilutės, 4 su pliusu. Ant kurios žvaigždutės paspausti dar pagalvosiu.;)