varnos

krankia varnos skrisdamos į rytus,
juodieji strazdai išlesė sudžiuvusias vynuoges.
plaukia debesys it suplyšusios burės
po nakties nemigos virš žemės nugaros.
dar ne laikas, ne metas sau prisipažinti —
tamsios spalvos ant vieškelio drobės.
išartos vagos — spindintis tunelis,
lapkričio rankraštyje — neišsipildžiusios godos.

varnos krankia, susėda į medžių viršukalnes,
o po medžiais — Anapilio akmenys...