Vis toks pats ir kitas Bernardas Brazdžionis

Vasario 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto salė buvo pilna žmonių – paties instituto, Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų mokslininkų ir Bernardo Brazdžionio artimųjų, susirinkusių paminėti poeto 100-ųjų gimimo metinių. Nuo pirmųjų įžangos sakinių, pasakytų Algio Kalėdos, iki konferencijos pabaigos ryškėjo paskata ne tik prisiminti poetą, dažnai suvokiamą stereotipiškai ar vienpusiškai, bet ir naujai pamatyti, reinterpretuoti jo kūrybą ir kultūrinę laikyseną, įžvelgti tai, kas kartojosi, išliko per visus kūrybos metus, aptarti Brazdžionio kūrybos recepciją bei galimus ryšius, nebūtinai tiesioginius, su artimesnėmis lenkų, rusų literatūromis (Algio Kalėdos pranešimas „Bernardas Brazdžionis ir lenkų literatūra“; Pavelo Lavrineco „Bernardas Brazdžionis ir Eugenijus Škliaras“, Kristinos Sakalavičiūtės „B. Brazdžionis – ateitininkas ir jo santykis su rusų literatūra“) ir sąlygiškai tolimesne prancūzų literatūra (Elinos Naujokaitienės „Neokatalikybė Bernardo Brazdžionio poezijoje Ch. Peguy ir P. Claudelio interpretacijų pagrindu“). Žvilgsnio nuskaidrėjimą, laiko ir istorinių apnašų nuvalymą garantavo nors ir nelabai ilga, bet šiokia tokia distancija – praėjo daugiau kaip penkiolika metų nuo B. Brazdžionio „turų“ po Lietuvą, kurie ne sykį konferencijoje lyginti su popiežiaus Jono Pauliaus II vizitu į Lietuvą, ir beveik penkeri metai po poeto mirties.

Marijaus Šidlausko pranešime „Bernardo Brazdžionio socialumo briaunos“ buvo akcentuotas ypatingas poeto eilėraščių socialumas, kylantis iš įtampos tarp jo poezijoje išsiskleidžiančio metafizinio ir socialinio matmens: vertikalės bei horizontalės sankirtą Brazdžionio poezijoje išreiškia dažnas kryžiaus simbolis. Kryžkelė, kryžius rodo ne tik įtampą, bet ir pastangą sujungti, „suvesti draugėn“ socialinį angažuotumą ir metafiziką – tam įpareigojo ir krikščioniška poeto laikysena. Atvirumas socialiniam kontekstui, pasak pranešėjo, buvo atsvara XX a. pradžioj vis labiau įsivyraujančiai individualistinei poezijos krypčiai. Būtent trauka ir atostūmis nusako Brazdžionio poezijoje glūdintį konfliktą tarp visuomeniškumo ir polinkio į individualumą: jo eilėraščiuose regime norą apglėbti pasaulį ir deklaruojamą svetimumą visiems ir sau.

Gyvenimo sampratą B. Brazdžionio poezijoje aptarė Rita Tūtlytė pranešime „Ankstyvoji Brazdžionio lyrika: gyvenimo linksniuotė“. Analizuodama ankstyvąją autoriaus kūrybą, pranešėja teigė, kad eilėraščio žmogus yra nuolatinėje laiko tėkmėje (numanoma gyvenimo filosofijos įtaka), tačiau praėjusio laiko nesiilgima, praeitis neapgailima. Laikas Brazdžionio eilėraščiuose reiškiasi žmogui, jis ne tiek istorinis, kiek egzistencinis: gyvenimo čia ir dabar stebuklas, gyvenimo šventė kartu su gamta. Galbūt praeinančio laiko nuojauta verčia ieškoti atsakymo, kaip nuolat tekančiame laike sučiuopiama amžinybė? Nuolatinė transcendentinė atvertis – mirties fakto žinojimas – dramatina asmens situaciją ir kelia klausimą, kas yra mano gyvenimas? Laiką apibrėždama kaip poeto patirtį įrėminančią perspektyvą, Viktorija Skrupskelytė pranešime „Laikas ir istorija Brazdžionio poezijoje“ pažymėjo, kad eilėraščių subjektui per maža viena laiko plotmė, ji akcentavo laiko patirties sudėtingumą. Laiko samprata lemia poeto santykį su kalba, arba atvirkščiai – tai, kas yra statiška, neturi būties ir negali būti poetiniu žodžiu išsakyta.

V. Skrupskelytės mintį apie priešpriešų ir paradoksų žaismą Brazdžionio poezijoje savaip pratęsė Viktorija Daujotytė pranešime „Brazdžionis ir Radauskas“. Ji lygino iš pažiūros skirtingas dviejų poetų kultūrines laikysenas ir kartu ieškojo po paviršiaus kontrastu glūdinčių (galimų) panašumų. Pasak pranešėjos, faktas, kad kultūroje galėjo pasirodyti tokie skirtingi kūrėjų tipai, liudija jos brandą. Nors Brazdžionis sukasi Maironio orbitoje, o Radauskas priklauso V. Kudirkos pasauliui, Brazdžioniui tolimiausias horizonto taškas – Biblija, Radauskui – antika, Brazdžionio sakiniui būdinga laisva sintaksė, gale – šauktukas, Radausko eilėraščiuose dominuoja sakinys, frazė, o gale – taškas, Brazdžionis, kaip asmuo, – mylintis buitį žmogus, apsuptas didelio giminių ir draugų rato, Radauskas – nutolęs nuo buities, estetas, intensyviausiai „gyvenantis“ muziejuje, vis dėlto juos jungia ta pati modernaus poeto situacija – kūryba, kylanti iš vidinės laisvės, panašus santykis su kalba, kuri jau ne tik reiškia, bet ir tampa reikšme. Radauską, V. Daujotytės manymu, galėjo dominti Brazdžionio poezijos „pakraščiai“, tai, kas joje yra konkretu ir daiktiška.

Keletas konferencijoje skaitytų pranešimų buvo skirti Brazdžionio poezijos religinei tematikai. Paminėčiau Dalios Čiočytės pranešimą „Katalikybės modernizacija Bernardo Brazdžionio poezijoje“. Kalbėdama apie katalikybės modernizaciją, pranešėja išsakė mintį, kad kiekviename Bažnyčios atsinaujinimo etape yra ir grįžimo atgal, prie pradžios, žingsnis, V. Kavolio žodžiais, – tai modernizacija per archaizaciją. Brazdžionio poezijoje, anot pranešėjos, svarbus aš, jo santykis su krikščionybės idėjomis, dėmesys sutelktas į patiriamą dabartį ir Dievo reiškimąsi, ženklus čia ir dabar, Dievas yra prieinamas konkrečiai žmogaus patirčiai. Akcentuota ir vidinio žvilgsnio, vidinio regėjimo svarba, į šią paradigmą patenka ir neregėjimo, kai Dievas ar jo ženklai neatpažįstami, situacija. Dievoieška Brazdžionio poezijoje tarsi iš dviejų sandų – pats Dievas ieško žmogaus, taip pat ir žmogus imasi ieškoti Dievo.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos Jūratė Ivanauskienė ir Reda Rėklytė supažindino konferencijos dalyvius su didžiule poeto biblioteka (apie 5000 knygų). Jis kolekcionavo Maironio „Pavasario balsų“ leidimus (iš viso turėjo 51 knygą), atidžiai sekė, kokie pakeitimai, kupiūravimai (tarybiniais metais) atsirasdavo kiekviename pakartotiniame leidime. Išsamesni poeto palikimo (laiškų, nuotraukų, įrašų knygų paraštėse) tyrinėjimai atskleidė poeto polinkį falsifikuoti istoriją – jis iškirpdavo ir įklijuodavo kitus veidus nuotraukose, kartais nuotraukų komentaruose įrašydavo klaidinančias, galbūt labiau tinkančias jo pateikiamai istorijos interpretacijai pastabas. Kad Brazdžionis buvo jautrus savo, kaip poeto ir kultūros veikėjo, įvaizdžiui viešojoje erdvėje, teigė ir Kristina Sakalavičiūtė pranešime „Brazdžionis ateitininkas ir jo santykis su rusų literatūra“. Poetas rūpinosi, kaip pristatomi lietuvių poetai (taip pat ir jis) tarpukaryje leidžiamoje „Lietuviškoje enciklopedijoje“, vėliau išeivijoje rengiant „Lietuvių enciklopediją“, pats prašė Jono Aisčio parašyti straipsnį apie jį.

Inga Jankauskienė aptarė lietuvių kompozitorių kūrinius, parašytus pagal Brazdžionio eiles. Buvo klausomasi muzikos įrašų, kurie pagyvino teorines poezijos interpretacijas bei papildė beveik kiekvieno pranešėjo skaitytas vis kitas, o kartais ir tas pačias, eilėraščių eilutes. Dažniausiai poezija tiko prie interpretacijos ir tik kartais sykiu su pranešėjo žvilgsniu išsprūsdavo pro Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto salikės langą.