Rašyk
Eilės (78168)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10915)
Vaikams (2716)
Slam (76)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ką prisiminiau apie Bernardą Brazdžionį

2007-02-16
Triskart klasikas. Šiuos žodžius apie Bernardą Brazdžionį sakiau 2002 m. liepos 31-ąją, kai susirinkome atsisveikinti su juo Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Poezijos klasikas. Vaikų literatūros klasikas Vytė Nemunėlis. Ir lietuviškos laisvės politikos klasikas. Dėl šio tvirtinimo. Jo poezija neabejotinai padėjo iškovoti Lietuvos Nepriklausomybę, paveikė daugybės tautiečių gyvenimą ir laikyseną.

Šimtmečio sukaktis yra ritualas. Taigi netinka plačiau svarstyti problemų. Ir visgi vieną bent įvardyčiau. Į tą jo poezijos dalį, kuri atliko pasipriešinimo ir laisvės balso misiją bei skambėjo garsiausiai, dabar laisvoje Lietuvoje pasižiūrima ir taip, kaip žiūrima į paminklus. Turbūt ypač jaunesnių žmonių žvilgsnis toks: atlikta, nuėjo. Kūrybos lemčiai tai dramatiškas pokytis. Kas, kad manysi, jog neteisinga. Visgi yra.

Turėsime iš naujo daug apmąstyti. Iš naujo įsižiūrėti į visa, kas jo parašyta iki pasitraukiant iš Lietuvos. Aiškintis religinės jo poezijos savitumą. Atsakyti į teorinį ir tiesiog žmogišką klausimą, ar jau nebereikės poezijos, kuri skelbia, šaukia, pranašauja.

Klasiko sukakties dienomis užrašiau vieną kitą prisiminimą, bendravimo epizodą, įspūdį ar šmėstelėjusią mintį. Suprantu, kad šios nuotrupos nebūtų reikšmingos, jeigu reikšmingas nebūtų jis– Bernardas Brazdžionis.

*
1989 metais, kai Bernardas Brazdžionis pirmą kartą po 1944-ųjų lankėsi Lietuvoje, man teko rūpintis daugeliu jo išvykų iš Vilniaus į kitus miestus ir rajonus. Tiesiog dėl to, kad su visa savo palyda paprastai keliaudavo Rašytojų sąjungos mikroautobusu, o aš tada jau dirbau sąjungoje. Tvarkė šiuos reikalus ir kiti žmonės.

Kvietė jį visi ir visur, kvietėjai visaip varžėsi norėdami prisišaukti, konkurencija buvo neįtikėtina. Tad štai. Kurion pusėn rytoj poetas sutiks patraukti, paprastai sužinodavau vėlai vakare arba naktį (kai jis grįždavo iš susitikimų ir pasitaręs su savaisiais apsispręsdavo). Pokalbiai telefonu pirmą antrą nakties buvo norma.

Ką darydavau sužinojęs?

Atminkime, kad formaliai viską tebevaldė sovietinės struktūros, nors Atgimimo procesai buvo jau labai įsibėgėję.

Taigi ryte nuėjęs į darbą tuoj skambinu poeto pasirinkto miesto arba rajono valdžiai – vienintelės partijos pirmajam arba vykdomojo komiteto pirmininkui (ką greičiau randu). Gražiai padėkoja ir žaibiškai rengia susitikimą. Bernardas Brazdžionis atvažiuoja ir pradeda:

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą...

*
Poeto apsilankymo išvakarėse Lietuvoje pasirodė jo rinktinė „Poezijos pilnatis“. Išleido kultūros ir teatro susivienijimas–studija „Sietynas“, iš rašytojų šiame, kaip dabar sakytume, puikiame verslo projekte dalyvavo Vidmantė Jasukaitytė. Ji parašė savitą jausmingą knygos įvadą. Bet svarbiausia– tiražas: 100 000 egzempliorių. Toks fantastiškas poezijos knygos tiražas buvo išgraibstytas. Rodos, buvo išspausdinta dar 25 000 egzempliorių.
Tai čia apie knygą.

O dabar– apie susitikimus su poetu. Prisiminkime, kur jie vyko, kokios tai buvo erdvės. Vilniuje– Operos ir baleto teatras, Kalnų parkas, Kaune– Sporto halė. Bažnyčios, parkai... 1991-aisiais, atvykęs antrą kartą, poetas tris savaites be poilsio lankė Lietuvos mokyklas (nuvažiavo 4000 km).

Dabar pamėginkime įsivaizduoti, kokiu „tiražu“ paplito poezija ir poeto balsas.

Jokia scenos žvaigždė ir joks „popdievaitis“ nesutraukė šitiek publikos. Regis, niekam neatėjo į galvą įrašyti į Lietuvos rekordų knygą, bet rekordas buvo tikrai.

*
Bent porą kartų toks populiarumas galėjo labai brangiai atsieiti. Kaune Karo muziejaus sodelyje (pradedant Poezijos pavasarį) ir paskui Sporto halėje (susitikimas su tremtiniais) žmonės taip veržėsi prie poeto, kad iš tiesų galėjo jį visai suspausti. Minia yra minia. Išgelbėjo petingi kolegos ir Sąjūdžio žaliaraiščiai.

*
1997-aisiais teko lankytis Los Andžele. Buvo švenčiamas Bernardo Brazdžionio 90-metis. Šiai sukakčiai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje skubėdami išleidome naujų eilėraščių knygą „Šiapus ir anapus mūsų laiko“, tą šviežutėlę knygą nuskraidinau. Minėjimas, be abejo, buvo įspūdingas. Bet apie jį rašyta, pasakota. Labai įsiminė apsilankymas Brazdžionių namuose. Ypač pusrūsis, kurį poetas vadino, regis, pogrindžiu. Tai didžiulė „tarybinės literatūros“, visų pirma– poezijos kolekcija. Knygos skaitytos, pribraukytos, prirašytos pastabų, prierašų, net poetinių improvizacijų paraštėse– rimtų, piktų, žaismingų. Buvo puikus tos literatūros žinovas.
O vieną rytą važiuojam į Santa Moniką. Kas veš? Privažiuoja automobilis, prie vairo– pats Bernardas Brazdžionis. Devyniasdešimties metų!

Ne tik vairavimo įgūdžius buvo išlaikęs. Štai metafora iš 1997-ųjų eilėraščio:

Tenai tylės lig vėlumos,
Neklaus, kas tu,
Kol vakaras tave pamos
Šalnos pirštu.


Dar norėčiau parodyti vieną rimą. Nėra visai aišku, kada eilėraštis parašytas, greičiausiai gyvenimui baigiantis, nes pirmą kartą išspausdintas jau po mirties iš rankraščių parengtoje knygoje „Kas šviečia virš galaktikų visų“ (2004). Taigi patriarcho garsynas ir rimas (pabraukta cituojant):

Esu aš žodžio nepratarusi garsų esė,
Viena iš daugelio, iš daugelio esių,
Jo žodžių Kanaanoje ir Kanoje tartų tęsė-
jas, tad ir nenutraukdamas tyliai tęsiu.


Štai tau, Januševičiau, Benediktai!

*
Tai buvo gal vienas iš paskutinių Bernardo Brazdžionio apsilankymų Lietuvoje. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko kabinete dviese įsikalbėjome. Jis buvo nusiteikęs labai rimtai, pradėjo samprotauti apie lietuvių rašytojų padėtį, kūrybą ir elgesį sovietmečiu. Pirmą kartą girdėjau tokį mąslų, supratingą jo kalbėjimą apie tai. Ne tiek griežtą, kiek skausmingą. Pagalvojau, kad daug žino, daug mąstęs, kad „kabina“ labai giliai. Panašiai, kaip savo poezijoje pažvelgia į dabartį amžinų biblinių siužetų akivaizdoje. Kalbėjo dusliai, tyliai, lyg susigraudinęs.

Dar viena subtilybė, patirta tąsyk. Iš prasitarimų, nutilimų, intonacijų. Jau matė, kad jo klausytis renkasi nebe minios, buvo apmąstęs šį pokytį ir apsisprendęs elgtis taip, lyg viskas būtų, kaip buvę.

Taigi taip kalbamės.

Ir štai atsiveria durys. Įeina radijo korespondentas (jiedu buvo susitarę kalbėtis), įjungia diktofoną. Matau stulbinančią permainą– akimirksniu. Prabyla tribūnas, pranašas, Poetas.

Bet ir mano nuostaba buvo įspūdžio, akimirksnio vertės.

Juk žinome– nuo okupacijos pradžios jis prisiėmė misiją.

*
Teko leisti ir pomirtinę Bernardo Brazdžionio knygą „Kas šviečia virš galaktikų visų“ (2004). Pirmiau pasidarbavo Petras Palilionis– reikėjo rengti ją iš poeto rankraščių, tiesiog šifruoti juos. Bet dabar ne apie tai. Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, maniau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai? Ar gal ko nors nežinau? Liko šis klausimas. Gražu, kad prisidėjo Kauno savivaldybė.

*
Ponia Brazdžionienė su tablečių ir kapsulių žiupsneliu: „Bernardai, laikas, išgerk dabar.“
Mūsų klasikai mokėjo pasirinkti žmonas. Brazdžionio Aldona, Bradūno Kazimiera, Vaičiulaičio Joana– kokios nuostabios!


Valentinas Sventickas
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą