Bernardo Brazdžionio archyvas — į Maironio namus

Liepos 11-ąją sueina metai nuo poeto Bernardo Brazdžionio mirties. Į Lietuvą atkeliauja rašytojo archyvas, visas jo kūrybinis, kultūrinis palikimas - 100 dėžių, jose - dešimtys tūkstančių eksponatų. Apie tai su Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore, poete Aldona Ruseckaite kalbasi Dovilė Zelčiūtė.

Mėnesį drauge su kolege muziejininke, vyriausiąja fondų saugotoja Jūrate Zalubaite praleidote Los Andžele, poeto Bernardo Brazdžionio namuose. Vykote ten komandiruota Lietuvos kultūros ministerijos. Koks buvo komandiruotės tikslas?

Turėjome peržiūrėti visą Bernardo Brazdžionio literatūrinį palikimą ir atrinkti iš jo tai, ką reiktų pargabenti į Lietuvą.

Pernai vasarą po Brazdžionio laidotuvių poeto žmona p. Aldona Brazdžionienė, archyvo paveldėtoja dukraitė Dalia B. Lovett, poeto bičiulis Juozas Kojelis svarstė, kokiai Lietuvos įstaigai perduoti visą Brazdžionio literatūrinį, archyvinį ir memorialinį palikimą. Buvo tartasi su Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Petru Palilioniu, su mumis, muziejininkais. Šeima nusprendė palikimą perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui. Priežastys buvo kelios, tačiau bene svarbiausios dvi. Brazdžionis 1940-1944 metais buvo pirmasis Maironio muziejaus direktorius. Prieš pasitraukdama į Vakarus, poeto šeima turėjo atsisveikinti su savo nameliu Žaliakalnyje ir kurį laiką slapstytis. Paskutinioji Aldonos ir Bernardo Brazdžionių bei jų trijų vaikų priebėga Lietuvoje buvo Maironio namai. Tad muziejus yra tarsi viena iš memorialinių vietų, kurioje tinka įamžinti Brazdžionio atminimą.

Tokiam šeimos sprendimui pritarė ir kultūros ministrė Roma Žakaitienė. Kultūros ministerija, aptarusi visas sąlygas su šeima, finansavo mūsų komandiruotę į Los Andželą.

Kas sudaro poeto Bernardo Brazdžionio archyvą?

Poetas nugyveno labai ilgą gyvenimą, buvo aktyvus, kūrybingas, turintis šviesų protą. Tas archyvas - ne tik visas Brazdžionio, bet ir jo šeimos gyvenimas. O jeigu dar prisimintume plačią poeto literatūrinę veiklą išeivijoje, kai jis du kartus buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, redagavo metraštį „Tremties metai“, lietuvių beletristikos antologiją, dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, daug metų redagavo populiarų žurnalą „Lietuvių dienos“, galėtume įsivaizduoti, kokie buvo sukaupti archyvai, nes jis rūpestingai saugojo viską. Tiesa, Lietuvos laikotarpio eksponatų likę nedaug, nes traukiantis į Vakarus ne kažin ką su savimi tepasiėmė.

Taigi Brazdžionio archyve labai daug jo kūrybinių rankraščių, visą gyvenimą atspindinčios fotografijos, tūkstančiai laiškų, kuriuos yra parašę daugiau kaip 150 žinomų ir mažiau žinomų kultūros žmonių. Tyrinėjant laiškus tikriausiai bus rasta įdomių, netikėtų, mažai žinomų faktų. Galbūt išsipildys B.Railos vieno laiško „pranašystė“: „Protokoluose viskas užrašoma sausai ir gražiai. (…) Tikroji ir įdomesnė istorija prasideda ne protokoluose, o privačiuose laiškuose ir gyvenimo plepaluose“ (1980.VIII.30).

Nežinau, ar dažno Lietuvos rašytojo bibliotekoje rastume tokių knygų ir tiek lietuviškos spaudos, kiek jos radome Brazdžionio namuose. Visa Lietuvos ir išeivijos literatūra, visi autoriai, jų pirmosios ir paskutinės knygos, su autografais ir be jų. Daugiausia - pokarinė ir šiuolaikinė literatūra. Kas buvo sukaupta prieš karą, liko Lietuvoje. Įdomiausia, kad Brazdžionio bibliotekoje knyga - tarsi gyvas daiktas: su ja buvo ginčijamasi, džiaugiamasi arba pykstama. Kai kuriose knygose pilna pieštuku prirašytų pastabų, braukymų, klausimų - arba autoriui, arba sau. Į kitas knygas prikaišiota lapelių, ant kurių užrašytos pastabos, replikos, mintys, kai kas paženklinta. Taip ir su spauda. Žurnalai ir laikraščiai - daugiausia iš Lietuvos. Kai kas pasibraukta, ant kraštelio užrašyta, kas svarbu ar skaitytina. Aktyvus gyvenimas, aktyvus požiūris. Reiklumas, principingumas. Yra ir pasipiktinimo, prieštaravimų, nusistebėjimų. Viskas įdomu ir gyva.

Ką aptikote archyve netikėta, charakteringa būtent Brazdžioniui?

Pirmiausia reiktų pabrėžti poeto darbštumą ir interesų platumą. Kiek viskuo domėtasi, kiek daug skaityta, - kaip viską ir suspėdavo! Ne tik lietuvių literatūra, bet ir visa spauda perskaityta, subraukyta. Ne tik literatūriniai straipsniai, bet ir politiką, visuomeninį Lietuvos gyvenimą gvildenančios publikacijos. Prenumeravo visą Lietuvoje leidžiamą spaudą, visus žurnalus, net „Kalbos kultūra“ pribraukyta. Vadinasi, iki gyvenimo pabaigos kalbos mokėsi. Tarp bibliotekos knygų yra daug istorinių raštų, M. Gorbačiovo ir A. Solženicyno veikalai, Sąjūdžio spauda.

Charakteringa, kad neišmesdavo rankraščių, išsaugoti visi juodraščiai, lapeliai, užrašėliai, pirmosios eilutės brūkštelėjimas. Esu girdėjusi Brazdžionį sakant, kad pirmoji eilutė - iš Dievo… Išlikę įvairūs užrašai, dienoraščiai, rankraščiai iš Vokietijos 1944-1949 metų laikotarpio, išsaugota ir kitų autorių kūrybos fragmentų. Matyt, kai kas užsiliko „Lietuvių dienų“ žurnalo archyve. Radome J. Aisčio, F. Kiršos, I. Šeiniaus kūrybos rankraščių. Savitas ir susirašinėjimas. Kaip minėjau, yra tūkstančiai laiškų. Daugiausia susirašinėta su savo karta, su panašių požiūrių ar bendros veiklos autoriais. Tai P. Jurkus, A. Vaičiulaitis, J. Aistis, B. Babrauskas, L. Andriekus, K. Bradūnas, B. Raila, K. Grigaitytė, J. Jankus ir kiti. Yra beveik visų išeivijoje gyvenusių rašytojų laiškų. Daug susirašinėta ir su Lietuvoje gyvenančiais rašytojais, ypač po Nepriklausomybės paskelbimo. Turbūt niekam Lietuvos žmonės, tremtiniai, politiniai kaliniai neparašė tiek daug laiškų, kiek jų parašė Brazdžioniui. Siuntė visokius suvenyrus, atvirukus, nuotraukas, netgi žemės žiupsnelius. Prašė pagalbos, tikėjo, kad poetas gali daug nuveikti Lietuvos labui, laikė Brazdžionį laisvės ir tikėjimo simboliu.

Už iškilią kultūrinę veiklą Brazdžionis yra gavęs ne tik Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordiną, bet ir Šventojo Tėvo apdovanojimą - Šventojo Grigaliaus ordiną. Visus poeto apdovanojimus rankiniu bagažu jau pargabenome į Lietuvą.

Turėsime ir kai ką charakteringa Brazdžioniui: kaklaraiščių ir peteliškių kolekciją, - poetas buvo estetas ir mėgo šias vyriškas puošmenas.

Gal galite papasakoti savo darbotvarkę, „Kauno dienoje“ (2003.VI.21) teko skaityti, kad buvo dienų, kai plušėjote net po dešimt valandų. Ar visas Los Andžele praleistas laikas buvo toks įtemptas?

Iš tikrųjų buvo dienų, kai dirbome nuo 7 val. ryto iki 22-os vakaro. Reikėjo viską perleisti per savo rankas, atrinkti, sugrupuoti, kad vėliau tvarkant būtų lengviau. Vienas mėnuo yra kiek per trumpas laikas, kad spėtum įsigilinti į dešimtis tūkstančių vienetų turintį archyvą. Įsivaizduokite nuo grindų iki lubų prikrautą kabinetą ir didžiulį rūsį, poeto vadintą „pogrindžiu“. Kiekvieną lentyną, dėžę, aplanką reikėjo peržiūrėti, iškrauti, atrinkti, vėl sukrauti, bet jau į kitas dėžes. Tačiau patrūkti nuo darbo mums neleido Brazdžionių moterys, jų namų kaimynai, kiti Los Andželo lietuviai.

Ar visa tai, ką nutarėte parsiųsdinti namo, į Lietuvą, yra saugotina ir brangintina?

Bernardo Brazdžionio archyvas - tai XX amžius, literatūrinis, kultūrinis gyvenimas, jo istorija. Daug veidų, vardų, daug faktų, įvykių. Visa tai gali papildyti lietuvių literatūros istoriją. O ir paties Brazdžionio asmenybę dar reikia tyrinėti, įvertinti, atskleisti. Pacituosiu fragmentą iš jo rankraščio, kurį radau jo rašomojo stalo stalčiuje: „Poetas ir skaitytojas (šiuo atveju - klausytojas), o taip pat ir kritikai tą ar kitą poetą mėgsta lyginti su jam (ar tik jam) labai gerai žinomu, istorijos pripažintu poetu. „Mūsų Maironis, - sako senosios kartos literatūros mėgėjas, - jūs esate mūsų Maironis“. „Jūs mūsų Puškinas“.

Taip ne kartą yra atsitikę ir su manim. Po vieno vakaro Čikagoje prieina per pertrauką vienas entuziastas. „Pone, jūs antras mūsų Maironis“. Gražus palyginimas. Kodėl ne. Bet gal geriau būti pirmu Brazdžioniu? Aš noriu rašyti kaip Brazdžionis“.

Manau, kad iš archyvo dar daug sužinosime apie Brazdžionį, galėsime suvokti jo vertę. Kita svarbi priežastis - reikia džiaugtis ir didžiuotis, kad archyvai grįžta į Lietuvą, kad jie nepražus, nebus išblaškyti. Juk ir Brazdžionio namas Los Andžele dabar tikriausiai jau kito šeimininko rankose, nes p. A. Brazdžionienė ten nebegyvena.

Ar galite paneigti tą pompastišką šventumo mitą, vienų lietuvių rūpestingai puoselėjamą, kitų gi vertinamą skeptiškai, žodžiu, ar susidūrėte su faktais, medžiaga, kur poetas Jums atsiskleidė kaip paprastas, gal ir klystantis, bet nemistifikuotas žmogus?

Jau pati namų aplinka formuoja jaukumo ir paprastumo atmosferą. Gyventa gana kukliai, jokių turtų, be archyvo ir bibliotekos, nesusikrauta. Los Andželo lietuviai, kurie matydavo poetą kiekvieną sekmadienį Šv. Kazimiero bažnyčioje, jo nemistifikuoja, pamena kaip paprastą mielą žmogų, gerą bičiulį, įdomų pašnekovą. O archyve taip pat yra įvairių dalykų, iš kurių matyti ir buitis, ir santykiai su vaikais, didelis sielvartas dėl sūnaus Daliaus ir dukters Saulės mirties, meilė ir rūpinimasis dukraitėmis Bitute ir Dalyte, kurias jiedu su žmona Aldona užaugino. Poetas gyveno kaip visi mirtingieji, tik mes to čia, Lietuvoje, nematėme. Bernardas buvo linksmas, nuotaikingas žmogus, rodęs daug dėmesio kitiems, mokėjęs į daug ką pažvelgti su humoru. Archyve radome daug kalambūrinių eilėraščių, sukurtų įvairiomis progomis giminėms, draugams, bičiuliams rašytojams.

Klausiate - klystantis? Ne, paklydimų neradome, nebent pajuokaučiau, kad poetas pats konstravo lentynas iš visokių atliekų, lentgalių, kartoninių dėžių. Tuščia kartoninė dėžė, tinkama archyvui, jam buvo gera dovana. Ir tas lentynas taip pavojingai sukonstravo, kad, neduok Dieve, ne vietoj pajudinsi - ir užgrius ant galvos. Jas išardyti nebuvo paprasta, mes tokios patirties neturėjome. Bet įveikėme.

Esate minėjusi, kad poetas labai rūpestingai tvarkė korespondenciją, pavyzdžiui, atsakydamas į laišką pasilikdavo sau ir atsakymo kopiją. Ar tai Jums kiek neprimena savo asmenybės sureikšminimo, o gal yra kitaip?

Bernardas Brazdžionis yra ne vienintelis rašytojas, pasiliekantis savo laiškų kopijas. Žinau, kad kai kas taip daro ir Lietuvoje. Kai iš Brazilijos gavome rašytojo Petro Babicko archyvą, jame veringiausia ir buvo paties Babicko laiškų nuorašai, iš jų daug sužinojome apie tenykštį lietuvių gyvenimą, veiklą, darbus ir taip toliau. Brazdžionio laiškų kopijos yra ne savęs sureikšminimas, o tvarkingo žmogaus bruožas. Jei dar prisiminsime, kad poetas dirbo muziejuje ir rinko eksponatus, tai suprasime šį jo susirašinėjimo metodą. Intensyviai ir plačiai susirašinėdamas, privalai pasitikrinti, ką prieš tai laiške rašei. Čia irgi yra motyvas.

Drauge su kitais eksponatais Lietuvon nutarėte pargabenti ir paveikslus, kai kuriuos asmeninius daiktus.

Muziejuje rengiame ekspozicijas, žmonėms būna įdomu pamatyti tą aplinką, kurioje rašytojas gyveno ir kūrė. Tai muziejus, o ne archyvas. Todėl džiaugiamės, kad šeima atidavė nemažai gerų paveikslų, kurie puošė Brazdžionių namų sienas, tarp jų yra V. Kasiulio, V. Petravičiaus, J. Rimšos, K. Šimonio, A. Galdiko, J. Bagdono darbų. Pargabenamos knygų lentynos, darbo stalas ir kėdė, keletas svetainės baldų, stalinės lempos, daug suvenyrų ir kita.

Bernardo Brazdžionio archyvas jau keliauja į Lietuvą per Atlantą. Kada galime tikėtis pirmos ekspozicijos?

Pirmiausia laukia kruopštus darbas: pagal muziejinius reikalavimus surašyti aktus, įtraukiant kiekvieną eksponatą, mažiausią lapelį, viską įregistruoti į knygas, sugrupuoti pagal eksponatų rūšis ir taip toliau. Tokia muziejinė virtuvė, lankytojai jos neišmano ir nesidomi, bet muziejininkams tai yra milžiniškas, nors įdomus, darbas. Juk parkeliauja visas Brazdžionio gyvenimas. Pirma ekspozicija, jeigu viskas gerai seksis, gali būti parengta ir šių metų rudenį. Lankytojai pamatytų baldus, paveikslus, suvenyrus.

Norėčiau pacituoti Brazdžionio rankraštį, citata turėtų tikti įvertinant poeto kūrybą ir palikimą: „Publika - auditorija yra moteriškos giminės žodis, nežiūrint, kad joje yra ir vyrų. Tokia yra kalbos taisyklė. Todėl aš publiką ir norėčiau palyginti su moterimi. Balzakas taip yra pasakęs apie moterį: „Jei moteris jus myli, ji atleidžia viską, net nusižengimą, o jei ne, ji nepastebi net jūsų dorybių“. Taip ir su publika: jei publika myli rašytoją, ji atleidžia net ir klaidas, bet jei ne - ji nemato net tobulumų“.

Tikuosi, jog išvengsime nesklandumų, ir Bernardo Brazdžionio palikimas prasmingai įsiterps į Lietuvos kultūros istoriją.