Vaikų literatūros vertimai

Lapkričio 16 d. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centre vyko Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos surengtas seminaras „Vaikų ir jaunimo literatūros vertimas“. Jame dalyvavo Vilniaus universiteto dėstytojas Kęstutis Urba, kalbininkės – Rita Miliūnaitė ir Rita Urnėžiūtė. Seminaras susidėjo iš dviejų dalių: pirmoje dalyje renginio vedėja Rūta Jonynaitė pakvietė vaikų literatūros specialistą K. Urbą kalbėti apie tai, kas yra verčiama; antroje dalyje kalbininkės mėgino vertimus įvertinti (dėmesys krypo į tai, kaip verčiama).

Pasak K. Urbos, kasmet išleidžiama daugiau kaip 350 knygų vaikams. Verstinė literatūra sudaro 60–70 procentų. Daugiausia verčiama iš anglų kalbos. 70 procentų angliškų vertimų sudaro amerikiečių vertimai. Lietuvoje puikiai pristatyta skandinavų vaikų literatūra; praėjusiais metais ypač išsiskyrė vertimai iš norvegų kalbos. Akivaizdžiai gausėja prancūzų literatūros pavyzdžių (pvz., Jonės Ramunytės vertimai). Kalbant apie vokiečių vaikų literatūrą, Lietuvoje daugiausia pasirodo populiariosios prozos. Didelė bėda, kad vertimo studijos nepritaikytos italų, ispanų, estų kalbų specialistams. Visiškai užmiršta lenkų literatūra. Verčiami vertimų vertimai. K. Urba pasidalino džiaugsmu dėl pakartotų senų vertimų. Pavyzdžiui, pasirodo nauji W. Hauffo, brolių Grimmų, Ch. Perrault pasakų vertimai. Galėtų būti daugiau E. Th.A. Hoffmanno kūrinių.

Mažiausiems vaikams išleidžiama daug kūrinių, atsižvelgiant į rinką, todėl čia daugiausia kičo. Gausėja gerai iliustruotų knygų (be iliustracijų vaikų literatūra nyki). Atsirado IX–X klasių mokiniams skirtų knygų (vadinamoji jaunimo literatūra). Jaunimo literatūros specifika – aktualumas, šiuolaikiškumas. Verčiant paauglių literatūrą, aktuali žargono problema. Vyrauja naujojo realizmo modelis (destruktyvi proza, šokiruojanti mokytojus). Vaikų ir jaunimo literatūros knygas ypač gausiai leidžia „Alma littera“. Gaila, kad žlugo H.Ch. Anderseno premijos serija. Pastaruoju metu įsivyrauja popmotyvai: kaip tapti cool mergaite? kaip prisivilioti vaikiną? ir panašiai. Ypač populiarios Joane Rowling knygos apie Harį Poterį.

R. Jonynaitė, pasidalinusi Vytauto V. Landsbergio mintimi, esą vaiką reikia prisijaukinti taip pat, kaip A. de Saint-Exupery „Mažojo princo“ lapę, pakvietė pasisakyti kalbininkes. Rita Miliūnaitė pranešime „Kalbėjimo gyvumas – kalbos gyvybė“ aptarė vertimų dialogų kalbą. Pasak jos, kad dialogai skambėtų natūraliai ir gyvai, jiems reikia skirti ypatingą dėmesį. Pranešimo branduolį sudarė du klausimai: kuo dialogų kalba skiriasi nuo pasakojamosios kalbos? kas yra kalbos gyvumas? R. Miliūnaitė ragino vertėjus neužmiršti, jog lietuvių kalba turi ypatingą savybę – deminutyvus (daugelis kitų kalbų to neturi). Jaunesniųjų vaikų literatūrai deminutyvai suteikia išraiškingumo. Taip pat vertėjams derėtų daugiau pasitelkti sinonimų.

Rita Urnėžiūtė, dalindamasi vaikų literatūros skaitymo įspūdžiais, pabrėžė, jog jaunieji skaitytojai į rankas dažniau ima verstinę nei originaliąją kūrybą. Vertėjams reikėtų įsigilinti, kokių klaidų jie dažniausiai daro, ir, jas išsiaiškinus, stengtis tų klaidų vengti. Dažnam vertėjui kliūva linksnių ir prielinksnių vartosena, ypač įnagininko klaidos (klaidingai reiškiamas būvis). Stebina svetimybių gausa. R. Urnėžiūtė atkreipė dėmesį į dalyvių klastas. Netaisyklingai vartojami būtojo laiko dalyviai. Kliūva žodžių ir sakinių jungimas. Per dažnai vartojamas jungtukas „jog“ (vietoje jo pageidautina rašyti „kad“). Piktnaudžiaujama ir jungtuku „bei“; klastingas jungtukas „kai“. R. Urnėžiūtės manymu, knygose pasitaikantys dažni angliški intarpai rodo, kad anglakalbė kultūra laikoma prestižiškesne. O kaip elgtis vertėjams? Pasak R. Urnėžiūtės, vertėjas turėtų kelti klausimą, koks vertimo tikslas – ar adekvatus poveikis, ar originalo kvapas? Tai išsiaiškinę, vertėjai nuspręstų, kuriuos intarpus palikti, o kuriems ieškoti atitikmenų.