Beveik detektyvinė Astridos Lindgren knygų apie seklį Kalį vertimų istorija

Kronika:
1946, 1951 ir 1953 m. Stokholme pasirodo švedų vaikų literatūros klasikės Astridos Lindgren trilogija apie seklį Kalį: „Mästerdetektiven Blomkvist“, „Mästerdetektiven Blomkvist lever farligt“ ir „Kalle Blomkvist och Rasmus“.

1959 m. lietuvių kalba pasirodo trečioji tripticho dalis pakeistu pavadinimu − „Baltosios rožės riteris“. Vertė P. Juodelis. Piešiniai A. Čaikovskos.

1961 m. pirma ir antra dalys „Kalis Bliumkvistas žaidžia“ ir „Kalis Bliumkvistas rizikuoja“ Lietuvoje išleidžiamos viena knyga „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“. Vertė I. Olšauskaitė. Iliustracijos A. Vasino. Versta iš Астрид Линдгрен. „Приключения Калле Блюмквиста“, Детгиз, Москва, 1959.

1996 ir 1997 m. „Homo faber“ leidykloje atskiromis knygomis minkštais viršeliais išeina visos trys trilogijos dalys, Eglės Bloznelienės išverstos iš švedų kalbos: „Didysis seklys Bliumkvistas“, „Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas“ ir „Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas“.

2006 ir 2007 m. „Garnelio“ leidykla išleidžia kietai įrištą knygą „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, joje trys dalys: „Kalis Bliumkvistas žaidžia“, „Kalis Bliumkvistas rizikuoja“ ir „Baltosios rožės riteris“. Vertė Irena Olšauskaitė ir Petras Juodelis. Iliustravo Eva Laurell ir Kerstin Thorvall. Antrojo puslapio dešiniajame kampe, kur paprastai nurodomas šaltinis, iš kurio versta, surašyti švediški visų trijų dalių ir Astrid Lindgren leidėjo pavadinimai.

* * *

Didysis seklys Kalis Bliumkvistas, kartais pasamprotaudavęs apie save kaip fiktyvų personažą, neabejotinai būtų pajutęs kažką įtartina savo kelionės pas Lietuvos skaitytojus vingiuose. Ypač nustebtų, pavartęs naujausią savo nuotykių leidimą: kaip galėjo jau senokai Anapilin iškeliavę žmonės išversti jo nuotykius iš švedų kalbos, juolab kai nėra ženklų, kad, gyvi būdami, jie tą kalbą mokėjo? Į savo užrašų knygelę Kalis galėtų tuoj pat įrašyti pirmąją hipotezę: ar tik nebus „Garnelio“ leidykla pakartojusi senų, dar sovietmečiu atliktų vertimų? Ir kuo būtų galima tai motyvuoti, juk jau beveik dešimtmetį egzistuoja vertimai iš originalo kalbos?

Kita vertus, vargu ar Kalį tokia byla būtų sudominusi. Juk jis su draugais Eva Lota ir Andersu dalyvauja išnarpliojant tikrus nusikaltimus: demaskuoja brangenybes pagrobusius dėdę Einarą ir jo sėbrus, padeda sugauti palūkininko Greno žudiką ir išgelbsti nusikaltėlių pagrobtą Rasmusą ir jo tėtį profesorių. Palyginus su šiomis užduotimis, tirti vertimų istoriją – tikra nuobodybė, viską gali padaryti nesikeldamas nuo stalo ir niekuo nerizikuodamas (nebent leidėjų rūstybe). Matyt, todėl Kalis ir paliko šį darbą filologams, kurie dienų dienas gali leisti įnikę į kur kas nuobodesnę medžiagą nei smagios Astrid Lindgren istorijos.

Tereikia palyginti skirtingas knygų vertimo versijas, kad suprastum, jog ką tik iškelta hipotezė teisinga. „Garnelio“ tekstai kone identiški pirmiesiems vertimams. Iš kokių kalbų išverstus tekstus perleido ši leidykla, ilgai spėlioti netenka. Irena Olšauskaitė, kaip ir nurodyta jos pirmojo vertimo pradžioje, vertė iš rusų kalbos. Akivaizdu, kad ji vertė N. Gorodinskajos vertimą, nes iki 1994 m. (kai pirmąją ir antrąją knygą išvertė L. Braudė), niekas kitas pirmųjų trilogijos knygų į rusų kalbą vertęs nebuvo. Su „Baltosios rožės riterio“ vertimu kiek kebliau, bet ir ši mįslė įmenama. Į rusų kalbą trečioji dalis „Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas“ išversta tik 1986 m. (vertė L. Braudė), taigi 1959 m. į lietuvių kalbą iš šios kalbos ji negalėjo būti versta. Laimei, lenkiška iliustratorės pavardė ir aplinkybė, kad Petras Juodelis nemažai versdavo iš lenkų kalbos, nukreipia teisinga linkme. Tereikia „Google“ paieškoje įvesti žodžius „Lindgren“ ir „rycerz“, ir įsitikinsime, kad Juodelis naudojosi būtent lenkišku šaltiniu: „Lindgren, Astrid Rasmus rycerz Białej Róży; tł. Irena Szuch – Wyszomirska; il. Anna Czajkowska. Warszawa: Nasza Księgarnia, 1957“. (Turbūt vertėjui turime dėkoti, kad ši knyga Lietuvą pasiekė anksčiau už Maskvą.)

Vis dėlto teigti, kad „Garnelis“ perleido vertimus iš rusų ir lenkų kalbų visai neparedagavęs, būtų neteisinga. Buvo pašalinti šiandien tik juoką keliantys barbarizmai („bonkos“, „bulkos“, „treningai“, „kulonai“, „aplamai“), rusiškos kalkės („viskas tvarkoj“) ir pan. Kalio draugei naujajame senųjų vertimų leidime grąžintas tikrasis vardas – Eva Lota, vietoj sulietuvinto Ievos Lotos. Grobikas Nickė (tas, kuris pasirodo ne toks jau blogas) trečiojoje dalyje tapo Nike, kaip ir turi būti. (Tiesa, pirmoje dalyje paliekama neištaisyta Žozefina, o turėtų būti Jusefina, švediškai „Josefin“.)

Senuosiuose vertimuose pasitaikydavo kuriozinių nesąmonių, atsiradusių pažodžiui verčiant iš rusų kalbos, nepastebint tekstinių asociacijų ir sąmojo. Pavyzdžiui, pirmosios knygos epizode, kuriame vaikai policijos nuovadoje ieško konsteblio Bjorko, bet randa kitą nuobodžiaujantį ir kryžiažodžius sprendžiantį policininką:

„− Tai Bjorkas bus rytoj rytą. Klausyk, o karžygė moteris iš aštuonių raidžių?

− Ieva-Lota, – atsakė Kalis“ (p. 101). (Plg. rus. „амазонка“ ir „Eва Лотта“ − 8 raidės, bet liet. „amazonė“ – 7.)

Naujame jau ištaisyta – „septynių raidžių“ (p. 100), nors galbūt ši korekcija atsirado tik todėl, kad sutrumpėjo mergaitės vardas. Naujajame leidime ištaisomas ir kitas akibrokštas – vertėjos pastaba, kad „desperado“ yra angliškas žodis (p. 42).

Vis dėlto į naująjį leidimą perkeliama daugybė senųjų vertimų trūkumų. Didžiausias jų − teksto kupiūravimas ir svarbios tekstinės informacijos išmetimas. Tokio teksto darkymo pavyzdžių itin gausu P. Juodelio vertime.

„Baltosios rožės riteryje“ šalinamos visos biblinės aliuzijos. Pavyzdžiui, berniukų kartojamas retorinis sušukimas „gerasis Moze!“ (šved. „du gode Moses“) keičiamas neutralesniu „tai nelaimė“ arba „kas bus!“ (p. 318, 394).

Angelai šiame vertime, matyt, irgi nepageidaujamai, nes Kalio balsas, kurį iš nelaisvės ištrūkusi Eva Lota išgirsta miške, jai „pats gražiausias pasaulyje“ (p. 377), nors teisingai būtų „gražesnis už arkangelo“ (šved. „vackrare än en ärkeängels“). Be to, praleista visa pastraipa (praleisti sakiniai recenzijoje rekonstruoti, cituojant E. Bloznelienės vertimą ir netaisant stiliaus ir gramatinių klaidų):

„Ne todėl, kad būtų girdėjusi ar mačiusi archangelą, bet buvo tikra, kad šis visu savo puikumu neprilygtų Kaliui, kai jis atėjo link jų tamsoje su kišeniniu žibintuvėliu rankoje. Ašaros ištryško Evai Lotai iš akių, bet dabar tai jau atleistina“ (plg. P. J., p. 377, ir E. B., III, p. 93).

O štai dar viena praleista nuoroda į Šventąjį Raštą. Ten, kur turėjo būti:

„Kaip čia tylu! Kaip negyva! Tuščia, lyg pasaulio sukūrimo rytą, kai dar nebuvo žmonių“ (III, p. 41).

teliko:

„Kaip čia buvo tylu! Kokia mirtina tyluma!“ (p. 325).

Politine cenzūra kvepia ir I. Olšauskaitės pirmosios knygos vertime praleistas sakinys, turbūt dėl pernelyg ryškių pionierių ir skautų paralelių: „− Tikras skautas, visada pasiruošęs, − tarė dėdė Einaras“ (plg. P. J., p. 35, ir E. B., I p. 26). Okupuotoje Lietuvoje, matyt, netiko ir palyginimas „kaip kareiviai užkariautojai, išlipantys į priešo krantą“ (III, p. 42) (šved. „Invasionssoldater“), asociacijos pašalinamos su žodžiu „užkariautojai“:„lyg kareiviai, besikeliantys į priešo krantą“ (p. 326).

Kitur net pritrūksta fantazijos paaiškinti, kodėl praleidžiami ištisi sakiniai, ideologinių motyvų lyg ir nėra. Pavyzdžiui, trūksta sakinio: „Jei čia dar viena Anderso išdaiga, – tarė Kalis įlindęs į palapinę, – tai užmušiu“ (plg. P. J., p. 382, ir E. B., III, p. 99). Negi mėginta apsaugoti jaunąjį skaitytoją nuo smurto prieš bendraamžius? Galbūt antipedagogika kam nors pakvipo ir tokiame „pamestame“ sakinyje: „Jau antrą kartą per labai trumpą laiką negailestingas tėvas privertė jį atsidėti sodo priežiūrai“ (plg. P. J., p. 298 ir E. B., III, p.15).

Trečiosios dalies pradžioje sutrumpintas baltųjų ir raudonųjų rožių pokalbis, praleistos dvi replikos:

„− Ką veikiat? − panoro jis sužinoti.

− O kaip tu manai? − tarė Kalis. – Gal manai, kad žaidžiam tėtį, mamą ir vaiką?“ (plg. P. J., p. 287, ir E. B., III, p.3).

Ten, kur pasakojama apie pilies griuvėsius − vaikų pamėgtą žaidimų vietą, praleidžiamas sakinys, kad apleista pilis jau prieš kelis amžius buvo pasmerkta vienatvei ir griuvimui (plg. P. J., p. 292, ir E. B., III, p. 8). Sumažinamas ir iš grobikų nelaisvės ištrūkusios Evos Lotos alkis: jei originale ji galėtų suvalgyti dar tris keturis penkis šešis sumuštinius (šved. „fyra fem sex smörgåsar“), tai „Baltosios rožės riteryje“ jai užtektų ir trijų keturių penkių (p. 377).

Kažin ar sužinosime, kaip atsirado šios teksto „skylės“: ar tai buvusi lietuvių vertėjo „kūryba“, ar jos paveldėtos iš lenkų vertėjos, ir kuri cenzūra − Aleksandro Zavadskio ar Antano Sniečkaus − bus uoliau padirbėjusi.

Kritikuotini ir „Garnelio“ išleistos trilogijos pavadinimai, perimti iš senųjų vertimų, ir be jokios abejonės nukalti pagal rusišką ir lenkišką pavyzdį. Pavadinimas „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ buvo sukurptas tuomet, kai Maskvoje kartu buvo leidžiamos pirmosios dvi knygos. „Garnelis“ kartu išleido visas tris knygas, todėl bendras pavadinimas, regis, logiškas. Juolab kad jis parankus rinkodaros tikslais: pažįstamas ne tik iš pirmųjų vertimų, bet ir iš kultinio A. Žebriūno filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), kurį nepailsdami žiūrėdavo tie, kurie šiandien perka knygas savo vaikams. Vis dėlto šis pavadinimas nieko bendra neturi su A. Lindgren, o ir žodis „nuotykiai“ nurodo kiek į kitokį žanrą. Knygos apie Kalį – detektyvas su visais struktūriniais šio žanro elementais: nusikaltimo ir jo išaiškinimo istorijomis, tikrais nusikaltėliais ir tikru bylą tiriančiu sekliu.

Atskirų dalių pavadinimai taip pat nėra vykę. Pavadinti pirmąją knygą „Kalis Bliumkvistas žaidžia“ galėjo tik žmogus, nejaučiantis būtent šioje knygoje labai ryškios opozicijos tarp nekaltų vaikų žaidimų (Baltosios ir Raudonosios rožės karų) ir tikrų tikriausių nusikaltimų, į kuriuos įsipainioja Kalis ir jo draugai (trečiojoje dalyje ši opozicija susilpnėja, nes čia Andersas vos nenusitėškia nuo pilies mūro, konkuruodamas su Raudonųjų rožių vadu Sikstenu). A. Lindgren pavadinimas „Mästerdetektiven Blomkvist“, gerai išverstas E. Bloznelienės kaip „Didysis seklys Bliumkvistas“, išryškina būtent antrąjį opozicijos narį − detektyvinį aspektą. „Garnelio“ pasirinktasis nurodo į vaikų žaidžiamus Rožių karus arba implikuoja, kad Kalio sekliški bandymai nėra rimti. Bet juk Kalis dirba (!) labai profesionaliai ir net apdovanojamas premija. Antrosios dalies pavadinimas irgi be reikalo iškraipytas ir dviprasmis (kuo Kalis rizikuoja ir kiek kartų?), o anksčiau „Homo Faber“ leidyklos išleistoje knygoje jis kur kas tikslesnis: „Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas“. Trečiosios knygos pavadinimas − apskritai nesąmonė. „Baltosios rožės riteris“ nurodo į naują Baltųjų rožių narį − mažylį Rasmusą, kurį vaikai išgelbsti iš grobikų nelaisvės. Bet juk jis tikrai nėra svarbiausias veikėjas, ir A. Lindgren aiškiai leido tai suprasti, pavadinusi knygą „Kalle Blomkvist och Rasmus“, t. y. „Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas“.

„Garnelio“ perleistuose vertimuose netikslumų nemažai. Trečioje knygoje profesorių pagrobia todėl, kad jis išrado nepramušamą metalą, tad grobikams rūpi formulės (formlerna), o ne brėžiniai, kaip P. Juodelio vertime (p. 329). Mažyliui Rasmusui šiame vertime grobikai atrodo mandagūs (p. 349, 350), jis nuolat tai kartoja – gali pamanyti, kad vaikai šią savybę labai vertina. Originale grobikai yra „snäll“ – mieli. Sikstenas toje pačioje knygoje suduoda rankomis į šlaunis (p. 310), o turi būti „į kelius“ (šved. „knäna“), juk sudavęs jis ir prisimena, kad būtent juos buvo užsigavęs. Vaikai, bėgdami nuo grobikų, „puola ant žemės“ (p. 327), nors iš tikrųjų jie puola slėptis už eglės (šved. „kastade sig bakom en gran“). Grobikų vado išraiška atrodo „akiplėšiška“ (p. 328), o originale jo veidas yra „bauginančiai rūstus“ (šved. „skrämmande hårt“). Netiksliai verčiami gyvūnų pavadinimai: „kuosa“ (p. 355) vietoj strazdo (šved. „koltrast“), „lydeka“ (p. 382) vietoj ešerio (šved. „abborre“). P. Juodelio vertime vaikai naudojasi „suomišku peiliu“ (plg. rus. „финка“; p. 359), kai originale – tiesiog peiliu (šved. „kniv“).

Netikslumų būtų galima cituoti dar daug, tik kažin ar reikia, verčiau pamąstyti, ar skaitytojui šiandien galima brukti tokį išdarkytą, modifikuotą tekstą, kuriame lengva ranka nubraukiami ištisi sakiniai. Bent būtų atvirai deklaruojama, kad perleidžiama sena medžiaga, pridūrus „vis dar adaptuota sovietiniam skaitytojui“. Paskui žmonės jau patys spręstų, pirkti šią knygą ar ne. Dabar mums siūlo gerą literatūrą iš antrų rankų, neetiškai pateikdami ją kaip šviežieną: nuslėpdami tikruosius vertimo šaltinius, iliustruodami originaliais švedų autorių piešininiais, netgi kopijuodami švediško leidimo viršelį.

Analizuojant „Garnelio“ perleistus vertimus, buvo cituojamas (rekonstruojant praleistus sakinius) E. Bloznelienės vertimas − pirmasis iš švedų kalbos. Šis vertimas tikslesnis už ką tik aptartą vėlesnįjį. Deja, jis taip pat turi trūkumų, ir nemenkų.

Visų pirma keista, kad vertėja daug kur paliko tą pačią tikrinių vardų transliteraciją, kaip ir sovietiniuose vertimuose. Nežinia kodėl Kalis lieka Bliumkvistas. Raidė „o“ žodyje Blomkvist tariama [ u ], taigi „u“ raide ir turime perteikti šį trumpą garsą (kuris švediškai užrašomas ir u, ir o). Mūsų vartosenoje jau įsitvirtino nemažai švediškų tikrinių vardų, kuriuose šis garsas užima panašią poziciją: Lundas (šved. Lund), Lundkvistas (šved. Lundkvist), Blumbergas (šved. Blomberg), taigi turėtumėm rašyti ir Blumkvistas. Ypač keista, kad etimologiškai Blumkvistui artimas vieno iš grobikų vardas Blumas (šved. Blom) E. Bloznelienės vertime yra net ne Bliumas (plg. Bliumkvistas), o Bliomas, kaip ir senuose sovietiniuose variantuose.

Tai, kad šiam vertimui trūksta nuoseklumo, perteikiant švedų kalbos tikrinius vardus, matyti ir tokių pavyzdžių: išverčiamas salos pavadinimas „Veršelio sala“ (III, p. 120) (šved. „Kalvön“), bet laivo pavadinimas ne tik neverčiamas, bet ir pateikiamas keistu švediškos sintaksinės konstrukcijos ir pusiau lietuviškos transkripcijos hibridu: „Hilda av Gioteborg“ (šved. „Hilda av Göteborg“, t. y. Hilda iš Gioteborgo arba Hilda Gioteburgietė). Absurdiška ši forma atrodo linksniuojant: „Bet Rasmusas ir „Hildos av Gioteborg“ kapitonas nesijaudina nė kiek“ (III, p. 122).

E. Bloznelienės vertime pasitaiko ir akivaizdžių klaidų. Pavyzdžiui, prekių, kurias grįždamas į salą Kalis pasiima iš tėvo parduotuvėlės, sąraše (III, p. 80) atsiduria dantų krapštukai (stebėtinas vaikų valyvumas!), nors turėtų būti degtukai (šved. „tändstickor“). Eva Lota prieina prie užrakintų durų surištomis rankomis“ (III, p. 50), nors iš tiesų ji kumščiais puola daužyti duris (šved. „Med knutna händer gick hon löst på den stängda dör“). Pagauto Peterso akys kupinos liūdesio (III, p. 129), tik tai – pernelyg taurus jausmas tokiam nusikaltėliui, iš tikrųjų jos išduoda apmaudą ar nusivylimą (šved. „besvikelse“).

Kai kur klaidų atsiranda todėl, kad nepakankamai išmanomos Švedijos realijos, istorinis – kultūrinis kontekstas, o A. Lindgren knygose tokio pobūdžio nuorodų daug. Ypač apmaudi klaida – pirmosios knygos vertime. Kai Kalis supranta, kad dėdė Einaras iš tikrųjų yra nusikaltėlis, jis rengiasi tai atskleisti draugams, o šie nepatikliai ironizuoja: „Oho, – tarė sau Andersas, – žinoma tu susekei, kad žmogžudystė Sturėje buvo dėdės Einaro darbelis, ar ne?“ (I, p. 35). Deja, neturėjau galimybės patikrinti knygos originalo, bet, nors ir ironiška, čia netiesiogiai „padėjo“ „Garnelio“ perleistas vertimas iš rusų kalbos. Jame yra nuoroda į hugenotų žudynes Paryžiuje: „Aha, tu, žinoma, išsiaiškinai, kad tai dėdė Einaras išpjovė visus Baltramiejaus naktį, taip?“ (p. 44). (Turbūt rusų vertėja manė, kad Prancūzijos istorinės realijos „Trijų muškietininkų“ užaugintiems vaikams geriau pažįstamos nei švediškosios.) Nelieka abejonių, kad Andersas čia užsimena apie labiausiai pagarsėjusias skerdynes Švedijos istorijoje – 1520 m. Stokholmo kruvinąją pirtį. Tuomet Danijos karaliaus Kristiano II įsakymu viešai buvo nužudyta virš 80 Švedijos aristokratų ir dvasininkų, kurie, vadovaujami Steno Stiūrės (Sture), pasipriešino unijai su Danija.

Kita konteksto klaida būtų žaidimo „luffarschack“ (pažodžiui „valkatų šachmatai“), kurį nuobodžiaudami žaidžia vaikai, pusiau pažodinis vertimas „žaidė valkatas“ (III, p. 15). Jei tai būtų lietuvių vaikams nežinomas švediškas žaidimas, jį būtų reikėję arba paaiškinti, arba pakeisti panašiu, kurį žaidžia ir lietuvių vaikai, norėdami prastumti laiką. Kitaip šie žodžiai tėra balastas, kuris tekste neatlieka jokios funkcijos. Tačiau šiuo atveju „luffarschack“ (bent jau viena jo formų) yra „kryžiukai-nuliukai“. Nieko skaitytojui nesako ir Rasmuso žodžiai, kai jis išprovokuojamas atskleisti, kur guli tėvo popieriai. Rasmusas sakosi galįs pasakyti „ar tai „paukštis“, ar „žuvis“ (III, p. 48) (t. y. duoti užuominą, kur ieškoti, šved. ,,säja om det är „fågel“ eller „fisk“; eller „mittemellam“). Panašiose situacijose lietuviai vartoja „šilta“ ar „šalta“, kaip, beje, ir buvo išversta senuose vertimuose.

Vis dėlto didžiausias E. Bloznelienės vertimų trūkumas – sudarkyta lietuvių kalba. Juose gausu mechaniškai perkeltų švediškų sintaksinių konstrukcijų ir pažodinių vertinių: „atsižvelgiant į tam tikras oro sąlygas dirbtuvė uždaryta“ (II, p. 63); „padaro laivo (...) kapitonu“ (III, p. 122); „gauti raportą“ (III, p. 115); „Matyt, anksčiau nebuvo taip pažiūrėjęs į šį reikalą, ir jam toks požiūris nepatiko“ (III, p. 51); „sporto namelis“ (III, p. 43) (šved. „sportstuga“) vietoj poilsinės; „Staniolio popierius“ (III, p. 79) (šved. „stanniolpapperet“) vietoj folijos; garsiažodis „klik“ (III, p.119) (šved. „klick“) vietoj lietuviško „taukšt“ ar „spragt“ ir t. t. Stiliaus klaidų apstu: „Klausimas pataisė nuotaiką“ (III, p. 38), net keliose vietose kelnes aunamasi (II, p. 57). Šlubuoja ir sintaksė: „supjaustykit jo automobilio padangas, kur stovi prie posūkio!“ (II, p. 138). Tokio pobūdžio klaidas turėjo ištaisyti redaktorius, bet panašu, kad „Homo Faber“ leidykla išsivertė be jo.

Nepaisant išvardytų trūkumų, abejotina, kad dėl nekokybiško pirmojo knygų apie seklį Kalį vertimo iš švedų kalbos „Garnelis“ ir ėmėsi atgaivinti senuosius vertimus iš tarpinių kalbų. Nepanašu, kad vertimus „Garnelis“ būtų lyginęs (būtų pastebėta, kad juose trūksta dalies teksto). Deja, nustatyti tikruosius motyvus filologo kvalifikacijos, matyt, nepakaks. Viena aišku, kad naujieji „Kalio Bliumkvisto nuotykių“ leidėjai susižėrė gražaus pinigėlio, kitaip nebūtų pasirodę net keli šios knygos leidimai. Deja, lietuvių vaikams būtų buvę kur kas geriau, jei būtų pakartoti vertimai iš švedų kalbos – tiesa, gerokai patobulinti ir redaguoti (o gal kuri leidykla ryžtųsi užsakyti naują vertimą?), kietais viršeliais ir gražiomis iliustracijoms. Taip jie galėtų tapti dovana, kuria dabar nepelnytai yra tapęs nesąžiningais būdais brukamas nekokybiškas „Garnelio“ leidyklos produktas.