Apie vaikų literatūrą prie jūros

Liepos 20–22 d. Klaipėdoje vyko penktasis tarptautinis seminaras „Jūra ir vaikų literatūra“, kuriame dalyvavo vaikų literatūros tyrinėtojai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Pirmoji seminaro dalis buvo skirta XIX a. nuotykinei jaunimo literatūrai. V. Mozūraitė dalijosi J. F. Cooperio romano „Jūrų burtininkė“ skaitymo patirtimi, o L. Jakonytė kalbėjo apie T. Maine’o Reido „Jūrų vilkiūkštį“. Anot pranešėjos, XIX a. jaunimo literatūra perėmė meninio vaizdavimo technikas, patikrinta suaugusiųjų literatūros: romantinio realizmo naratyvą, „robinzonados“ tradiciją ir didaktiką. Kadangi tuo metu visuomenėje stiprėjo viduriniosios buržuazijos sluoksnis, knygose būdavo akcentuojami tam tikri socialinio gyvenimo aspektai, tačiau realistiniai siužetai remdavosi pasakos modeliu: herojus iš tėvų namų išplaukia į jūrą „laimės ieškoti“... Kūrinių pabaiga būdavo optimistinė. Tokie J. F. Cooperio, T. Maine’o Reido, kitų to laikotarpio autorių nuotykiniai kūriniai. K. Urba priminė R. M. Ballantyne’o romaną „Koralų sala“, kuris parašytas apie 1858 m., išverstas į daugiau kaip 50 kalbų, o Lietuvoje pasirodė 1939 metais. Dabar jis būtų svarbi atrama analizuojant tris klasika tapusius kūrinius: R. L. Stevensono „Lobių salą“, kaip tos pačios nuotykių literatūros tradicijos tąsą, J. M. Barrie’o „Piterį Peną“, kuris tam tikru atžvilgiu yra „Koralų salos“ parodija, ir W. Goldingo „Musių valdovą“, kur į antiutopiją transformuojamas „Koralų saloje“ paauglių kuriamas idealios visuomenės modelis.

Antrajame posėdyje pereita prie Pabaltijo šalių šiandieninės vaikų literatūros tendencijų. Lietuvių vaikų literatūros leidybą apžvelgė R. Kišūnaitė, latvių – I. Stikanė, estų – M. Muursepp ir J. Palm. Visų Pabaltijo šalių literatūroje vyksta panašūs procesai, daugiausia išleidžiama literatūrinių pasakų, o realistinėje prozoje pastaraisiais metais išryškėjo socialinė problematika – rašoma apie gyvenimą nedarnioje šeimoje, pagrindinis herojus – beglobis, gatvės vaikas. Seminare pristatyta estų rašytojo Aare’s Toikos knyga ir režisierės Pirret Tibbo filmas „Ruudi“, analizuojantis betėvystės problemą. Knyga ir filmas buvo kuriami vienu metu, o bendras rašytojo ir režisierės darbas pasiteisino: abu kūriniai yra meniškai stiprūs.

Trečioji seminaro diena buvo skirta diskusijai „Kuo mums (Jums) įdomi Jūsų (mūsų) vaikų literatūra?“. Per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje pasirodė 4 vertimai: estų rašytojų – A. Vallik „Kaip laikaisi, Anna?“ ir E. Raudo „Cypliukas“ (pakartotas leidimas), tapęs vaikų literatūros klasika, latvių – V. Kajako „Juodasis kamuolys“ ir J. Zvirgzdinio „Tobijo paistalai“ (knyga buvo pristatyta renginio metu). Deja, nei Latvijoje, nei Estijoje nebuvo išverstas nė vienas lietuvių autoriaus kūrinys. Gali būti, kad leidykloms trūksta informacijos ar nėra gerų vertėjų, kurie imtųsi tokio uždavinio, tačiau seminaras parodė, kad latvių ir estų vaikų literatūros specialistai lietuvių autorių kūriniais domisi, tad tikisi organizuoti bendrus renginius ir ateityje.