Eidamas 81-uosius metus, mirė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.
Just. Marcinkevičius buvo vienas iš populiariausių XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Daugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs ir eilėraščius skaitęs J. Marcinkevičius iš politikos netrukus pasitraukė, tačiau autoritetu išliko iki pat mirties.
„Man atrodo, kad gyvenimo Seimo salėje nebūčiau ištvėręs. Nesigailiu, nes jei aš būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų, išskyrus tik nusivylimą ir apmaudą“, – viename interviu 2006 metais sakė Just. Marcinkevičius.
Just. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Prienų rajone, Važatkiemyje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, 1942 - 1949 mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, 1954 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo žurnalų „Genys“ ir „Pergalė“ redakcijose. Nuo 1955 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narys. 1959 -1960 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos LRS valdybos sekretorius, 1960 - 1965 m. LRS pirmininko pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990 m.).
Just. Marcinkevičius, išleidęs daugiau nei trisdešimt poezijos knygų, atstovavo rašytojų kartai, iškilusiai šeštojo dešimtmečio viduryje. Jo kūrybos tematika glaudžiai susijusi su agrarinės kultūros vertybėmis, lietuvių tautos išlikimu, tradicijomis.
Pirmasis eilėraščių rinkinys „Prašau žodžio“ pasirodė 1955 m. Vėliau sekė knygos „Duoną raikančios rankos“ (1963), poemos „Dvidešimtas pavasaris“ (1956), „Kraujas ir pelenai“ (1960), „Publicistinė poema“ (1961). Šios pirmosios poeto knygos daugeliu aspektų išsiteko socialistinio realizmo ribose. 1961 m. pasirodė konjunktūrinė poema „Pušis, kuri juokėsi“. Vis dėlto to meto poezijos fone gaiviai atrodė poeto Just. Marcinkevičiaus liaudies dainų stilizacijos, sodrūs kaimo buities ir gamtos vaizdai poemoje „Kraujas ir pelenai“. Savotišku posūkiu laikytina poema „Donelaitis“ (1964), kurioje poetinė mintis sukasi apie tautos ir tautinės kultūros gyvenimą ir mirtį. Vėliau išleista poema „Siena“ (1965), eilėraščių rinkiniai „Mediniai tiltai“ (1966) ir „Liepsnojantis krūmas“ (1968), poema „Pažinimo medis“ (1979).
Poezijos rinkiniuose „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978), „Būk ir palaimink“ (1980), „Vienintelė žemė“ (1984), „Už gyvus ir mirusius“ (1988) empirinė tikrovė, jos buitinis konkretumas darosi nebe tokie svarbūs. Poetas kuria savotiškas metaforas simbolius (namai, langas, slenkstis ir t.t.), deklaruoja gerumo, užuojautos, atlaidumo idėjas, o kaimiškoji tėviškė tampa Lietuvos metonimija. Poetas transformuoja tautosakinius, mitologinius modelius, religinių žanrų poetiką. Ypač svarbūs šiuose rinkiniuose tampa žmogaus ir tėvynės ryšio, gimtosios kalbos likimo, žodžio prasmės ir jėgos temos.
„Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993) – bene publicistiškiausias rinkinys. Jame publikuojame 1988-1992 m. eilėraščiai, į rinkinį įtrauktos ir lemtingaisiais Lietuvai metais pasakytis kalbos. Vėlesniuose rinkiniuose „Žingsnis“ (1988), „Carmina minora“ (2000) nuo visuomeninių temų tarsi grįžtama į save, prie dar knygoje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ pradėtų elegiškų svarstymų bei miniatiūros žanro.
Sovietinės okupacijos metais tautinę lietuvių savigarbą Just. Marcinkevičius skatino savo kūryba – ypač reikšminga buvo poetinių dramų trilogija „Mindaugas“ (1968), „Mažvydas“ (1977) ir „Katedra“ (1971), sukurta septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.
1981 m. Marcinkevičius išleido poetinės publicistikos knygą „Dienoraščiai be datų“, 1994 m. – straipsnių ir interviu rinktinę „Tekančios upės vienybė“.
Poetas taip pat yra parašęs ne vieną knygą vaikams.
Literatūrai svarbūs ir Just. Marcinkevičiaus vertimai, tarp kurių – Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino, S. Jesenino kūriniai, suomių tautos epas „Kalevala“. Marcinkevičiaus knygos išleistos rusų, vokiečių, italų, estų, vengrų, prancūzų, novegų, anglų, armėnų, gruzinų, mongolų kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų.
Just. Marcinkevičius buvo apdovanotas gausybe apdovanojimų: 1957 m. kūrėjui suteikta Lietuvos respublikos valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“, 1965 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1969 m. Just. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos respublikos valstybine premija už dramą-poemą „Mindaugas“, 2000 m. jis paskelbtas literatūrinės „Varpų“ premijos laureatu, 2001 m. poetui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003 m. įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius, 2005 m. – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas, 2008 m. kūrėjas apdovanotas Nacionalinės kultūros pažangos premija.
--------------------------------------------------------------------------------
Filosofas, diplomatas Arvydas Juozaitis:
Anot A. Juozaičio, „Galima sakyti, kad žymia dalimi Just. Marcinkevičius mus parengė atgimimui.“
„Just. Marcinkevičiui nebuvo būdingas aktyvus politinis veiksmas, nebuvo netgi būdingas politinis mąstymas. Mums per vargą pasisekdavo jį įkalbinti pasisakyti viešai ar tarti viešai žodį, jis varžėsi. Tačiau jo žodis skambėjo eilėse ir ypač sunkiais momentais arba džiaugsmo valandą eilėraščiai, kurios perskaitydavo aikštėje ar kitam gausiam žmonių susirinkime, būdavo reikšmingiausias renginio akcentas, įprasminantis jį“, - dėstė A. Juozaitis.
„Tokie žmonės, žinoma, yra Dievo dovana kiekvienai tautai, nedažnai tenkanti, ir mums pasisekė, kad jis būtent šiuo laikotarpiu gyveno“, - kalbėjo jis.
Pasak A. Juozaičio, Just. Marcinkevičius visus savo didžiausius darbus padarė iki atgimimo.
„Aš pats asmeniškai gerai prisimenu, jog minint Just. Marcinkevičiaus penkiasdešimtmetį jau buvo tokia nuojauta, kad jis viską, ką galėjo, padarė tautai, ir dabar mums tik reikia, kaip jis pats sakydavo, „deramai nešt save kaip vėliavą“. Ir mes tą darėme“, - teigė A. Juozaitis.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas:
„Just. Marcinkevičiaus kūrybos veiklos pagrindinis motyvas buvo Lietuvos tautos, kultūros, kalbos išlikimas. Aukščiausio lygio kūriniais jis nusipelnė tautos pagarbos, buvo suvokiamas kaip tautos autoritetas, jo žodis buvo išklausomas, imamas į širdį. Sunku surasti kitą paskutinių dešimtmečių asmenybę, su kuria galima būtų jį palyginti“, - sakė V. Sventickas.
Anot jo, Just. Marcinkevičiaus reikšmę rodo ir tai, kad ne vienas prezidentas jautė pareigą aplankyti poetą, su juo pasikalbėti, išgirsti palinkėjimus. Tačiau kūrėjas to nesureikšmino ir išliko kuklus, santūrus, šiltas bei jaukus žmogus.
„Įspūdį daro nuostabi kūrybos ir asmenybės dermė“, - teigė literatūros kritikas.
V.Sventickas taip pat pabrėžia, kad Just. Marcinkevičiaus priklausė tai kūrėjų kartai, kuri pradėjo gaivinti lietuvių literatūrą ir ragino atsisakyti sovietmečiui būdingos patetikos.
Nacionalinės premijos laureatas, poetas Marcelijus Martinaitis:
„Toks simbolinis išėjimas - viena iš didžiausių paskutinių metų netekčių. Sunku ir suvokti, bus didelė tuštuma kultūroje, literatūroje. Jis būdavo atrama - net nebūtinai turėjo kalbėti, rašyti, kažkur dalyvauti, bet žinodavai, kad yra Just. Marcinkevičius, kad yra jaukumas, atspara.
Just. Marcinkevičius - vienas iš žymiausių poetų. Jo tekstai, dainos apie tėvynę ir kitomis temomis - tais laikais buvo giedama Sąjūdžio mitinguose. Dabar visiems proga prisiminti, atnaujinti suvokimą, kas jis buvo ir ką nuveikė“, - kalbėjo M.Martinaitis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė:
„Vasario 16-ąją mirę Jonas Basanavičius ir Justinas Marcinkevičius įprasmina tautos valstybingumo istoriją“ - sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Šį rytą padėjau gėlių ant daktaro J.Basanavičiaus kapo, nes Vasario 16-oji - tautos patriarcho mirties data, po kelių valandų pritrenkė žinia, jog šiandien, taip pat Vasario 16-ąją, netekome tautos poeto Justino Marcinkevčiaus. Tai didžiulė asmeninė netektis kiekvienam iš mūsų“, - iškilmingos Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos metu trečiadienį kalbėjo šalies vadovė.
„Dvi iškilios asmenybės - tautos patriarchas ir tautos poetas, mirę Vasario 16-ąją, suriša ir įprasmina tautos valstybingumo istoriją“, - sakė ji.
Pasak šalies vadovės, Just. Marcinkevičiaus žodžiai „gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas“ grąžina į vasario 16-tąją prieš 93-jus metus, kai signatarai savo parašais tvirtai pareiškė pasauliui, kad atkuria, nepriklausomą, demokratiniais pagrindais kuriamą valstybę.
„Šį drąsų ir ryžtingą žingsnį Lietuva žengė po šimtametės okupacijos. Kad įmanoma pakilti, tuo metu pasaulyje jau mažai kas tikėjo. Tačiau tauta - tikėjo. Atkakliai, užsispyrusi saugojo gyvybiškai svarbų laisvės siekį. Puoselėjo jį ir ugdė, perduodama iš kartos į kartą savo didingą valstybės istoriją, papročius, tradicijas ir kalbą“, - sakė D. Grybauskaitė.
Premjeras Andrius Kubilius:
„Tikiu, kad šviesus tautos dainiaus atminimas ir Lietuvos pasididžiavimu tapę jo kūriniai bei darbai ugdys ir mokys esminių gyvenimo tiesų dar ne vieną Lietuvos piliečių kartą“, - sako A. Kubilius.
Jis pareiškė nuoširdžią užuojautą ir gilią pagarbą velionio Just. Marcinkevičiaus artimiesiems, giminėms, bendraminčiams bei visai skaitančiajai bendruomenei.
Ministras pirmininkas kartu su šimtais tūkstančiais Lietuvos žmonių nuoširdžiai liūdi dėl iškilios asmenybės, kilnaus humanisto, tautos poeto, dramaturgo, prozininko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Justino Marcinkevičiaus netekties, pranešė Ministro pirmininko spaudos tarnyba.
„Liūdėdamas atsisveikinu su neeilinio talento ir neeilinės asmenybės šviesos Poetu. Sakoma, kad žynys ir poetas turėtų būti vienas asmuo. Būtent tokiu Lietuvai ir buvo Justinas Marcinkevičius, kurį jo talento gerbėjai vadino vienu giedančiu žodžiu - dainius. Poeto kūryba jau seniai priklauso Lietuvos literatūros aukso fondui, o kelios lietuvių kartos varge ar laimėje, sveikindami ar atsisveikindami kartoja savomis tapusias poeto eiles. Todėl gal ir nekeista, kad šįkart lūpos vietoj paskutiniojo „Sudiev" bei „Amžinąjį atilsį" šnabžda „Mažvydo“ finalo eilutes: „El-ie“ - tai „Lie“, „tė-u“ - tai „tu“, „vė-a“ - tai „va“... Ar girdit? Kartokite. Kartokit ir klausykit - LIE-TU-VA", - sako premjeras.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė:
Seimo pirmininkė Irena Degutienė, reikšdama užuojautą dėl trečiadienį mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus, sako, kad klausydama jo kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai pakaks jėgų atgimimui.
„Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė“, - sako I. Degutienė.
„Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją - mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar - kitas iškilus lietuvių tautos sūnus. (...) Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą“, - sakė parlamento vadovė.
Anot jos, su Just. Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta, velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji“, iš „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir „Katedros“ mokytasi tautos ir valstybės istorijos, atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes.
I. Degutienės teigimu, kiekvienas, skaitęs Just.Marcinkevičiaus knygas, klausęs jo kalbų ar bendravęs su juo, gavo labai vertingą likimo dovaną.
„Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai“, - kalbėjo Seimo vadovė.
Europarlamentaras, profesorius Vytautas Landsbergis
Europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad poeto Justino Marcinkevičiaus mirtis yra netektis visai šaliai.
„Šiandien skaudi netektis palietė visą Lietuvą. Negandos šešėlis užgulė jau pačią nelaimės dieną, kai baisi žinia, jog Justinas Marcinkevičius miršta, persmelkė širdį ir nebepaleido, nors kai kada dar blyksteldavo vilties liepsnelė. Šiandien ir ji užgeso“, - BNS trečiadienį kalbėjo V. Landsbergis.
Jis sakė, kad ši diena dėl netekties yra labai sudėtinga, ir teigė nenorintis dabar plačiau analizuoti poeto vaidmens Lietuvos gyvenime.
„Justinas jau kitur. Jis mūsų širdyse, mūsų atmintyje ir tose erdvėse, iš kurių ir toliau rūpinasi Lietuvos likimu“, - susijaudinęs kalbėjo V. Landsbergis.
--------------------------------------------------------------------------------
Į Baltosios anketos klausimus atsako poetas Justinas Marcinkevičius. Anketą parengė rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis. Pokalbis publikuotas Bernardinai.lt 2006 metais.
Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?
Tikrai norėčiau, kad ir po šimto metų (ir dar po šimto ir t.t.) Lietuva būtų. Ne tik žemė, vardas, bet ir žmonės, kalba, tradicijos... O kad visuomenė išliktų daugiau ar mažiau gyva ir sveika, kad ji pajėgtų augti ir tęsti save, turėtų bent pakenčiamai funkcionuoti pagrindinės jos saviraiškos formos - demokratinės, politinės, socialinės, demografinės, ūkinės, kultūrinės, pilietinės, dvasinės... Pabrėžčiau: ir patriotinės (nereikėtų švilpti išgirdus šį žodį - be jo žmogaus gyvenimas tėvynėje netenka šaknų ir motyvacijos).
Manau, kad visuomenės raidą ir raišką iš vienos pusės turėtų formuoti įstatymai (arba bent padėti, netrukdyti formuoti), iš kitos pusės - pati visuomenė siekdama, keldama, kurdama save kaip sąmoningą pilietinį organizmą. Kokie reikalingi įstatymai? Pirmiausia tie, kurie kuriami žiūrint į Lietuvos lūpas, o ne į kokios grupės interesus.
Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - „Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi“ ir kodėl?
Be abejo, jaučiuosi. Galiu ramiai be patoso ištarti, kad esu lietuvis. Tą ir darau. Tai prigimtinė mano esmė. O didžiuodamasis tik iškreipčiau save.
Kad esu lietuvis - daugybę kartų tvirtinau dar „anais laikais“ poezijos vakaruose, teatrų scenose, susitikimuose su mūsų ir užsienio šalių visuomene. Ne sykį tai sukeldavo nuostabą - Lietuvos vardas jau buvo gerokai ištrintas. Berods, 1966 m. įtakingas Norvegijos dienraštis pokalbį su manimi pavadino: „Jis rašo savo knygas lietuviškai“. Graudu buvo - čia pat, už Baltijos jūros, lyg ir galėtų žinoti, bet nustebę pristatė mane kaip kokią keistenybę, rašančią negirdėta kalba. Arba, pavyzdžiui, Dubline, P.E.N. klubo simpoziume grupę jo dalyvių priėmė vienas verslininkas. Norėdamas žinoti, kas ir iš kur yra jo svečiai, paprašė popieriaus lape pasirašyti ir nurodyti savo tėvynę. Parašiau skliausteliuose prie pavardės: Lithuania. Kai tas lapas pasiekė vieną nežinomą svečią, šis ėmė piktintis: Lietuvos nėra, nuo 1940 m. nėra. Atsakiau sutrikęs, kad Lietuva taip greit nedingsta. Sulaukiau nedrąsių, bet vis dėlto aplodismentų.
Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?
Pasigesčiau stipresnio klasikinės kultūros sparno. Jis turėtų būti girdimas, matomas, skaitomas. Gaila, kad užgesinti žiburiai - kultūros namai, bibliotekos, mokyklos ir mokyklėlės kaimuose, miesteliuose. Išgyvename masinės kultūros agresiją ir kone visuotinį pataikavimą jai. Nežinau, ar dar galima ką nors pakeisti kultūros politikoje, tačiau bent jau kompasą pareguliuoti reikia - jis dažnokai rodo ne tas vertybes.
Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas, joje, Jūsų nuomone, keistina? Kokių permainų Lietuvos valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?
Kažkokios ypatingos švietimo politikos aš nematau. Matau blaškymąsi. Apleista liko jauno žmogaus dvasia, jos ugdymui neranda laiko nei mokykla, nei visuomenė. Greičiau priešingai - visa pramogų industrija pastebimai prisideda nutylėdama, užstodama, arba ardydama gilesnes vertybes - neva naftalinu atsiduoda.
Spekuliuojama europietiškumu, apskritai vakarietiškumu. Prisidengiama tariamai laisvo žmogaus teisėmis, netgi demokratijos principais. Kalbėjimas apie lietuviškumą, padorumą, pareigą, tradicijas palydimas šypsenėle. Laisvė kalti pinigą visomis kūno vietomis.
Kaip susigrąžinti emigrantus? Čia irgi jau daug praleista, pavėluota. Pirmiausia - reikėjo (ir reikia!) padėti žmogui neišvykti. Nereikia apgaudinėti savęs: užsidirbs ir grįš. Sugrįžti visada sunkiau nei išvykti - ar daug grįžo karo metų emigrantų? Šiandieninis išeivis savo apsisprendimą išvykti dažniausiai motyvuoja nedarbu, menku atlyginimu, socialiniu nevisavertiškumu, būsto problemomis. Vadinasi, čia ir reikėtų pageidauti permainų valstybės strategijoje.
Tačiau negalima apeiti „meškos paslaugos“, kurią atliko mūsų žiniasklaida, kelerius metus iš eilės skelbdama reportažus apie neregėtą lietuvių sėkmę vakaruose... Tiesa, dabar lyg jau mėginama prigesinti buvusį entuziazmą. Bet, kalbama, jau arti pusė milijono spėjo išvykti (tarp kitko, bent reikėtų žinoti kiek). O gal jau pildosi siaubinga vieno Maskvos emisaro pranašystė: Lietuva bus, bet be lietuvių...
Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?
Nežinau, kiekvienas toks liūdnas atvejis labai individualus.
Ar Jus tenkina, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?
Nelabai tenkina. Per mažai spalvų, ypač šviesesnių. Atrodo, tartum specialiai giriamės - žiūrėkite, kiek pas mus savižudybių, apiplėšimų, žmogžudysčių, išprievartavimų, vagysčių, apgaulių, kiek avarijų keliuose... Pirmieji Europoje atstatydinom prezidentą... O kiek skandalų mūsų valdžios sferose! Telieka žinia, kad kažkur Amerikoje ledo arenoje lietuvis rezultatyviai perdavė vadinamąją „šaibą“ - įvartis! Įvykis.
Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.
Idealizuodavom lietuvį. Aš taip pat. Tada tai buvo viena iš savigynos formų. Atsparos pastangos. Žiauri XX amžiaus politinė ir socialinė tikrovė visaip tą lietuvį laužė, siekdama kuo greičiau sunaikinti jame tai, kas spėjo susiklostyti pirmosios nepriklausomybės metais, o gal iš seniau atėjo: žemės, tėvynės (jau išmoktos) meilė, tylus, kantrus patriotizmas, darbštumas, bičiuliškumas, kuklumas, religingumas, etninė savitaiga ir savigyna... Tai žemdirbio bruožai, būdingi ne tik lietuviui. Okupacijos, pervartos ir prievartos nemažai tų bruožų ištrynė, jų vietoje - gal šalia jų - ryškiau pasimatė prisitaikymo (išorinio, prievartinio), siekimo išlikti (o juk tai natūralu), atviro godumo, baimės... Suprantu, kad ne vieną čia ištartą žodį šiandien jau galėtume pakeisti ir kitais: žiaurumas, pavydas, pyktis, kerštas, baudžiauniškumas... Ne vienas jų, deja, funkcionuoja įvairaus lygio publicistikoje. Ir teismuose. Apskritai, pastangos sugauti, apibrėžti nacionalinį charakterį dažniausiai yra bevaisės: kiekvienu atveju tai vis kažkas kažkiek kitaip, o ir istorinis laikas pareikalauja, paryškina, pabrėžia vis kitas savybes.
Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius: „Kuo blogesnė sistema, tuo geresni žmonės“ - gal per stipriai pasakyta, bet mūsų dienomis, pavyzdžiui, nelengvą išbandymą išgyvena lietuvio moralė. Noriu tikėti, kad išlaikys, nepaisant visko, net ir „geros sistemos“. Nors vis išlenda visokie svingeriai, grupinio sekso organizatoriai. Nieko naujo - vaikystėje ganant galvijus pasitaikydavo regėti... Gyvulėjam, ponai, gyvulėjam.
Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?
Nelengva, gal ir neįmanoma surasti autoriteto, kuriame būtų susikaupusios geriausios žmogaus savybės. Tokie būdavo tik senovės epų herojai, bet ir jie turėdavo silpnybių. Gyvendamas sutinki ir mokaisi iš daugelio žmonių. Sau ištarti norėčiau bent tris vardus: Vincas Mykolaitis-Putinas, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir mano Tėvas. Tai skirtingi, bet man labai reikalingi žmonės.
Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?
Na, tai irgi sunkiai atsakomas klausimas. Stengiuosi nedaryti blogo, ypač žinodamas, jog tai blogis, noriu suprasti kitą, atleisti - nejaugi Lietuvoje nėra darbo, prie kurio galėtų susikaupti visi? Noriu santarvės... Žinau, kad toli gražu ne visada man tai pavyksta. Bet stengiuosi.
Ištrauka iš Justino Marcinkečvičiaus interviu publikuoto Bernardinai.lt 2009 metų pavasarį. Poetą kalbina Sigitas Birgelis:
Kuo turtinga lietuvių poezija?
Man atrodo, kad lietuvių poezija turtinga savo įvairove. Mes tą įvairovę ir anais laikais gynėme. Ją reikia ginti ir šiandien. Atsiranda žmonių, kurie nori įtvirtinti savo diktatą, primesti kitiems savo skonį. Svarbu žinoti, kad skaitytojų yra įvairių – renkasi poezijos knygas pagal savo skonį, savo intelekto lygį, savo emocinę struktūrą. Mums, pagyvenusiems žmonėms, atrodo, kad dabartinė poezija nusigręžia nuo skaitytojo. Man visada buvo svarbu, kad žodis būtų apstotas žmonių, nors nebūtinai kiekvienam suprantamas. Taip aš visada sakydavau, taip tvirtinu ir dabar. Šito šiandienos mūsų literatūroje dažnai atsisakoma. Atsisakoma pokalbio su skaitytoju, atsisakoma paties svarbiausio tikslo, kuriam tarnauja žodis. Šis tikslas – skaitytojas. Poezija, kaip ir visa literatūra, kitų tikslų neturi.
Papasakokite apie savo kelią į literatūros pasaulį.
Mano kelias į poeziją ir literatūrą prasidėjo, kaip tai šiandien suvokiu, nuo pirmųjų įspūdžių, pirmosios patirties, kurią gavau dar mažas būdamas. Prasidėjo nuo gimtosios sodybos atšvaitų, nuo visko, kas ten buvo. Viskas man buvo svarbu, viską turėjau paliesti ir, jei įmanoma, prakalbinti. Vėliau žvilgsnis krypdavo už tvoros, į kaimynų trobesius ar į krūmais ir medžiais paslaptingai apaugusius Nemuno šlaitus. Aš manau, kad žmogus prasideda ten, kur žengia pirmą žingsnį, kur gauna pirmosios tikrovės įspūdį, gimtąją kalbą. Kalba – pats svarbiausias ir brangiausias kiekvienai tautai kūrinys. Vėliau žmogus prisisavina pasakas, dainas, tautodailę, tekstilę, keramiką, medžio drožinius. Visa tai ir yra kultūrinis ir literatūrinis tautos etnosas, ta žemė, iš kurios išauga žmogus: literatas, dailininkas ir kiti.
Dabar agrarinis pasaulis, agrarinė kultūra, atrodo, lyg ir nyksta, išgyvena savo saulėlydį. Visiškai nežinia, ką jinai gaus kaip pakaitalą. Mano posmuose yra daug agrarinės kultūros, kaimiškos patirties, žemdirbiškos mitologijos. Aš visus lauko darbus esu dirbęs. Dar prieš Antrąjį pasaulį karą dirbdavau nesudėtingus ūkio darbus, o vokiečių okupacijos metais plušėdavau lygiai su vyrais. Tokio didelio ir stipraus jausmo, kurį patyriau ardamas, kai basas ėjau paskui arklą, ką tik atriektoje vagoje, daugiau išgyventi neteko. Tai buvo ypatingas pojūtis. Taip susiklostė, kad mano literatūrinis žodis nuėjo daugiamybės takais. Rašiau eilėraščius, dramas, poemas, esė, knygutes vaikams. Daug kūrinių verčiau iš kitų kalbų. Išverčiau didesnę dalį Adomo Mickevičiaus kūrybos, estų ir suomių liaudies epų, rusų literatūros: Jeseniną, Puškiną, Lermontovą ir kitus.
Esate miesto ar kaimo žmogus?
Ne kartą sakydavau ir rašydavau, kad turiu dvi tėviškes: vieną prie Nemuno, kitą čia, Vilniuje. Taip susiklostė, kad gyvenu daugiau mieste nei kaime. Taigi galima teigti, jog labiau esu miesto žmogus. Beje, kaimo motyvai niekada manęs neapleisdavo. Jie išnirdavo netikėtais aspektais, prisiminimais, lydėdavo visą gyvenimą. Miestas mane pagilino ir praplėtė savo praeitimi, istorijos klodais, kuriais naudojausi rašydamas dramas „Mindaugas“, „Katedra“, „Daukantas“, „Mažvydas“ bei poemas ir eilėraščius.
Jūsų kūryboje stiprūs tėvynės ir kalbos motyvai.
Daug esu rašęs gindamas ir tvirtindamas gimtąją lietuvių kalbą. Tam, kas ją ištiko XIX amžiuje, nėra atitikmenų pasaulyje. Būta ir spaudos draudimo, ir didelio žodžio bado. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais dvidešimčiai metų lietuvių kalba buvo įtvirtinta kaip valstybinė. Nuo maždaug XX a. vidurio ji vėl virto podukra. Reikėjo ją ginti visais prieinamais būdais, kiek tik pajėgdavome, ginti per poeziją, kūrybą ir taip toliau. Ją reikia ginti ir šiandien. Labai reikia ginti. Ji šiandien apsupta kitų didžiulių kalbų. Mes turime išsaugoti žodyje dar vieną pojūtį, kalbos gynimo pojūtį, kad visi jaustų pareigą ją saugoti.
