Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Be Justino Marcinkevičiaus

2011-02-27
Be Justino Marcinkevičiaus


Vasario 16-ąją netekome Justino Marcinkevičiaus. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos ėjo į Mokslų akademijos salę atsisveikinti su savuoju Poetu, šimtai tūkstančių, kad ir kur būdami, kartojo Lietuvą, Tautą, Kalbą šlovinančius ir sergstinčius žodžius... Vasario 19-ąją Tautos poetas Amžinybėn išlydėtas Antakalnio kapinėse.
Spausdiname pagerbimo valandą Mokslų akademijoje pasakytą Romo Gudaičio kalbą, Valentino Sventicko atsisveikinimo žodį prie kapo duobės ir prof. Viktorijos Daujotytės refleksiją, gyvenant toliau be Poeto.

Jau nebegaliu parašyti nekrologo, pranešimo apie mirtį, nebegaliu trumpai apibūdinti Justino Marcinkevičiaus gyvenimo (ir težinome apie jį labai nedaug, kiek jo paties prasitarta, bet gal tiek ir turi užtekti) nei veiklos, nei kūrybos. Visa tai jau padaryta – radijo, televizijos, laikraščių. Nekrologą reikia rašyti mirties akivaizdoje, jos paskutinėje malonėje dar apšviesti tai, kas tuoj panirs į tamsą. Kai rašau šiuos žodžius, aušta sekmadienio rytas. Man jis yra rytas be Justino Marcinkevičiaus. Žinau, kad ne vienam.

„...tegu prikrenta į širdį to baltumo, / to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo...“ – poeto žodžius, parašytus daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, po Antakalnio aukštom pušim tyliai kartojo mokytoja Laima Abraitytė, atėjusi į kapines po lietuvių kalbos pamokos jaunam emigrantui, bandančiam grįžti į tėvynę, po pamokos, kuri jai pačiai netikėtai virto pamoka apie Justiną Marcinkevičių. „Tu neužmiršk“, – prisakiusi. „Užmiršti – dar anksti. Dar nesukurtas tiltas, / kuris sujungtų mus ir mūsų mirtį“. „1946-ieji“; daugeliui mūsų kartos žmonių savivokai lemtingas kūrinys.

Šiandien tinka pakartoti Justino Marcinkevičiaus Mokytojo (ir tiesiogine prasme – studijų profesoriaus) žodžius apie Maironį, pasakytus jo šimtmečiui, 1962 metais: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums – kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poveikio artizmu, o savo lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei – žodžio, padėjusio mums apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta.“

Ne viskas tinka Justinui Marcinkevičiui (jo raštai, įskaitant ir vertimus, gausūs, daugiatomiai, vien eilėraščių – daugiau nei pusantro tūkstančio). Bet tinka Vinco Mykolaičio-Putino pasakymo šaknis – Justinas Marcinkevičius mums buvo (o daugeliui ir liks) daugiau negu poetas. Sunku apibūdinti tą daugiau, bet tai yra, veikia sąmonę, pozicijas, laikysenas, pasirinkimus. Kartais ir didelius virsmus. Ir atrodo, kad tik tada, kai poetui pavyksta peržengti tą nematomą slenkstį, tarsi nusimesti odą, skiriančią nuo kitų, tas daugiau pasirodo kaip svarbiausias poeto likimo argumentas. Bet niekas negali būti daugiau, jei nėra poetas. Kai jau yra, varžybos (penketukai, dešimtukai...) nebetenka prasmės.

Sunkios, įtemptos dienos padėjo giliau suprasti, kad poetas yra kūrybingos sąmonės archetipas. Jis išreiškia pirminį sąmonės intensyvumą, junglumą. Pačią pradžią, kuri niekur ir niekada nenustoja būti. Kad poetinės prigimties sąmonė tą pradžią savyje išsaugo. Nėra nieko, kas sąmonės, pradmeniškai atviros, negalėtų paliesti, sujaudinti, sužadinti, įkvėpti. Kalba yra erdvė (laukas), kuriame kūrybinga sąmonė įsitvirtina pirmiausia, jei ir pasuks filosofijos, dailės ar muzikos keliu. Žodžio paralelė išliko svarbi ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Justinas Marcinkevičius to giliojo kalbinio kūrybingumo buvo tarsi persmelktas; kas yra kalboje, kas gali būti iš jos sukurta, sukuriama tos kalbos tautai. Tautos kalba ir kalbos tauta poetui buvo didysis Vienis. Paskutinis Justino Marcinkevičiaus vaidmuo sau susikurtas, – iš pačių mažųjų, bet mitinės galios, suteiktos ir Vinco Krėvės. Tas vaidmuo – Piemens, ganančio gimtąją kalbą; rinkinio „Dienos drobulė“ eilėraštis „Kalbos ganymas“. Iš paskutiniųjų poeto prisakymų svarbiausias – saugoti lietuvių kalbą, jos valstybingumą. Sujungta žemoji (piemens) ir aukštoji (valstybės) galios, turinčios užtikrinti tautos ir jos kalbos tęstinumą.

Neturiu nei įpareigojimų, nei teisės dėkoti Lietuvai, kad, nežiūrint visko, atidavė savo Poetui paskutinę pagarbą taip, kaip priklauso save gerbiančiai tautai ir valstybei. Jaučiu dėkingumą širdy, užfiksuoju atminty nenutrūkstamą žmonių ėjimą, baltas gėles, tyliai klojamas prie Poeto kojų, tylius tūkstančius, sningant, šąlant kantriai stovinčius, laukiančius, kol pasirodys gedulingas kortežas. Baltai apsnigtą Prezidentę, šiltus jos žodžius, kurių nereglamentuoja protokolai. Daug ką. Su didele empatija mąstau apie jaunus, apie jaunus poetus, kultūros žmones, kalbėjusius, skaičiusius eilėraščius. Jie atsimins. Jie sulauks Justino Marcinkevičiaus šimtmečio. Jei būsime, jei išlaikysime lietuvių kalbą, Lietuva švęs šią šventę, negalės apeiti Poeto, kėlusio, žadinusio jos gyvybę, gynusio jos tautinį orumą.

Po poeto mirties prasideda kitas jo gyvenimas.

 

 



Viktorija Daujotytė
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą