Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vienas visiems

2011-03-04
Vienas visiems

Broliai ir seserys.

Jo broliai ir seserys, ir vaikai!

Justinas Marcinkevičius padarė viską, kad galėtume taip kreiptis vieni į kitus šiandieninėje Lietuvoje ir šiandieniniame pasaulyje.

Per šias dienas patyrėme, kad kiekvienas užkalbintas žmogus turi ką pasakyti apie Justiną Marcinkevičių ir save.

Taigi jis turėjo Dievo dovaną pajusti ir suprasti, kas kada labiausiai jaudina žmones, ir kitą Dievo dovaną – pasakyti tą pajautimą tokiais žodžiais ir tokia gaida, kuri buvo jo vienintelė ir tuoj pat tapdavo tartum visų. Kokie tie žodžiai? Taigi paprasčiausi. Štai 1988 m. spalio 22 diena, Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, jį pradedančio Justino Marcinkevičiaus pirmasis sakinys: „Pagaliau atėjo ta diena.“

Šiomis dienomis per radiją ir televiziją skambėjo daugybė jo eilėraščių, šiek tiek iš pusantro tūkstančio. Gal pasakytumėt, prie ko jie netiko? Nebent prie reklamų. Greičiausiai yra žmonių, kurie tik dabar sužinojo, kad dainos, kurias dainavo kaip liaudies, yra Justino Marcinkevičiaus jaunystės eilėraščiai, ir kad posakiai, kuriuos dažnai pasakome, yra jo ištarti.

Literatūros kritiko kalbėjimas prie šio kapo tėra ritualinė bejėgystė. Abėcėlės kartojimas. Kad lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimas yra svarbiausias jo kūrybos ir veiklos motyvas. Kad draminė trilogija susiejo mūsų valstybės, rašto (kalbos) ir meno vaizdus ir gūdžiu sovietmečiu prižadino nacionalinę savigarbą. Pasinaudodamas oficialaus pripažinimo politiniu teatru, poetas legalizavo ir tą savigarbą, ir draustas temas – mūsų istoriją, pokario pasipriešinimą, valdžios ir tautos apmąstymus.

Justino Marcinkevičiaus visata skatina kalbėti paprasčiausiai. Jis atvėrė paprastumo stebuklą, kartu skleisdamas didžiųjų meno paslapčių nuojautą. Jis kalbėjo ir rašė gražiai ir išmintingai. Jis buvo geras žmogus, ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra. Per savo kūrybos ir veikimo laiką jis tapo didžiausią tautos pagarbą pelniusiu menininku.

Žinote, kokia kalba buvo svarbiausia prie Justino Marcinkevičiaus karsto? Nenutrūkstantis žmonių srautas.

Jis mylėjo ir buvo mylimas. Tai žodžiai, kuriuos šiomis dienomis pasakėme ne vienas.

Kartu su jumis matydamas, kur ši kapavietė, pakartosiu, ką Justinas Marcinkevičius pasakė savo kalboje apie Sausio 13-osios aukas 1991 metais: „Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė.“

 

2011 m. vasario 19 d.
Antakalnio kapinės



Valentinas Sventickas
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą