Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Michailas Lermontovas

Михаил Юрьевич Лермонтов

Apie:

Rusų poetas M. Lermontovas gimė 1814 m. naktį iš spalio 2 į 3 d. Maskvoje, atsargos majoro Jurijaus Lermontovo šeimoje. Neturtingas karininkas buvo vedęs vienturtę Penzos gubernijos dvarininkų dukterį. Būsimojo poeto senelė Arsenjeva, kurios dvare Tarchanuose augo Michailas, nekentė žento. Dar vaikystėje M. Lermontovas patyrė daug skaudžių išgyvenimų - kai jam buvo vos treji metai, mirė motina. Senelė, prieš kurios valią ji buvo ištekėjusi, neleido M. Lermontovo tėvui matytis su sūnumi, grasindama panaikinti testamentą, kuriuo visą savo turtą skyrė anūkui. Jurijus Lermontovas, išvažiavęs į tolimą kaimelį, aprūpino sūnaus ateitį. Jaunasis Lermontovas visa tai vėliau puikiai suprato, o 1831 m., sužinojęs apie tėvo mirtį, jam paskyrė Epigrafą (Davei gyvybę, bet ne džiaugsmą...). Šeimos tragedija rado atgarsį ir kituose ankstyvo laikotarpio kūriniuose. Jaunystėje parašytos dramos Žmonės ir aistros baudžiavininkės Gromovos paveiksle giminės įžiūrėjo daug poeto senelės bruožų. Matydamas Arsenjevos pasišventimą anūkui – silpnos sveikatos berniuką ji vežiojo į Kaukazo kurortus, samdė jam geriausius mokytojus, vėliau parūpindavo tarnybą šauniausiuose gvardijos pulkuose - M. Lermontovas matė ir jos despotiškumą, ypač kai jai paliepus buvo plakami arba parduodami valstiečiai. Jautrus berniukas širdyje slėpė karčius apmąstymus: Bepročiai! Niekad nesupras,/Jog verkt lengviau, negu kentėti/Užgniaužus ašaras tikras.

M. Lermontovas buvo gabus viskam: grojo keliais instrumentais, puikiai piešė, daug skaitė. 1828 m. senelė jį atvežė į Kilmingųjų pensioną prie Maskvos universiteto. Pensione, pasižyminčiame literatūrinėmis tradicijomis, Lermontovas sukūrė pirmuosius eilėraščius, kuriuose siekė įprasminti katastrofišką pasaulio sukilimą ir antitezes. Jiems taip pat būdinga ir baironiška problematika – neeilinės asmenybės susidūrimas su visuomene, ir šileriškas nesitaikstymas su viešpataujančia pasaulyje neteisybe, protestas prieš tironiją. Rašyti eiles jam buvo būtinybė – jos atstojo dienoraštį.

1830 m. M. Lermontovas įstojo į Maskvos universitetą. Mokslas moralės ir politikos skyriuje jo netenkino, todėl kitais metais jis perėjo į filologijos mokslų skyrių. Ten vyko studentų sąjūdis, į kurį M. Lermontovas aktyviai įsijungė, dalyvavo studentų protesto akcijose. Jo nuotaikas studijų metais liudija dažniau skambantys politiniai motyvai eilėraščiuose. Asmeniniame gyvenime M. Lermontovą persekiojo nusivylimai - už kito ištekėjo poeto mylimoji.

1832 m. pavasarį M. Lermontovui teko palikti universitetą ir  išvažiuoti iš Maskvos - egzaminų metu jis atsakinėjo ne taip, kaip dėstė profesoriai ir, susiginčijęs, užsitraukė jų rūstybę. Tų pačių metų rudenį M. Lermontovas įstojo į Peterburgo gvardijos papraporščikų ir kavalerijos junkerių mokyklą. Kaip vėliau rašė, tai buvo dveji baisūs metai - jį slėgė tos mokyklos absoliutus dvasinis vakuumas. Nuo 1834 m. jis tarnavo husarų gvardijos pulke Carskoje Selo.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje M. Lermontovas sukūrė tikrų lyrikos šedevrų. Tačiau, peržiūrėdamas Maskvos metų kūrybą, jis gana kritiškai vertina pirmąsias savo poemas, kuriose vyravo abstrakčios aistros ir buvo daug retorikos. Ryškūs Lermontovo jaunystės ieškojimai atsispindi ir dramos žanre - 1835 m. parašytame Maskarade ryškūs tie patys neeilinės asmenybės konfliktai su visuomene. Šioje dramoje autorius sarkastiškai vaizduoja diduomenės gyvenimą – „maskaradą”, kur viskas tėra lošimas.

1837 m. visa Rusija išgirdo poeto vardą: A. Puškinui žuvus dvikovoje, M. Lermontovas ryžosi viešai prabilti į visuomenę ir parašė eleginę odę Poeto mirtis, kurią po kiek laiko atmintinai mokėjo beveik visa apsišvietusi Rusija. Poetinėje M. Lermontovo kūryboje prasidėjo naujas, brandus laikotarpis – po 1837 m. visus savo kūrinius jis skyrė spaudai, rašytojo paskirtį suprato kaip tautos sąžinės balso misiją, suteikiančią visuomeniškumo ir demokratiškumo. M. Lermontovo subrendimą rodo vienas po kito skelbiami įvairių temų ir žanrų kūriniai. 1838 m., tarnaudamas Gardino husarų pulke Novgorode, Lermontovas dar kūrė dar aktyviau. Dveji metai (1838 – 1840) praleisti sostinėje - vaisingiausias jo kūrybos laikotarpis.

Kuo toliau tuo labiau M. Lermontovą ėmė slėgti demoniškoji asmenybės pusė. Poetas jautė, kad tai - priverstinis blogis, neturėjimas galimybių kurti gėrį, kad žmogaus piktoji dvasia – visuomet kenčianti dvasia. Lermontovo lyrinio subjekto apmąstymai dažnai niūrūs – retai jis išreiškia džiaugsmą,- jo lyrinis herojus – istorijos pasmerktas maksimalistas. Nepaisant viso to, poeto kaip romantiko pasaulėjauta buvo aktyvi ir intriguojanti.

1841 m. liepos 15 d. M. Lermontovas žuvo dvikovoje su atsargos majoru N. Martynovu, su kuriuo mokėsi vienoje karo mokykloje, tarnavo tuose pačiuose daliniuose. Prieš dvikovą Lermontovas atsiprašė už paskutinį įžeidimą, sakė šausiąs į viršų, darė viską, kad nebūtų pralietas kraujas. Net ir prasidėjusi audra kalnuose nesustabdė užsispyrusio Martynovo bei visų keturių sekundantų. Po dviejų dienų poetas buvo palaidotas Piatigorske. Po metų senelė gavo leidimą perkelti jo palaikus į Tarchanus. Šio kaimo valstiečiai ir atvežė karstą, aklinai uždarytą į švininį sarkofagą, kuris buvo pastatytas šeimos koplyčios rūsyje, o prie jos pasodinti jauni ąžuolai, kaip pasakyta eilėraščio Išeinu aš vienišas į taką... pabaigoje.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Poezija ; Drama ; Proza. - Vilnius, 2003 [kiti leidimai: 1987].
Mcyris : poema. - Vilnius, 1982.
Ašich-Keribas. - Vilnius, 1977.
Mūsų laikų herojus. - Vilnius, 1975 [kiti leidimai: 1963; 1958; 1949; 1936].
Poezija. - Vilnius, 1964.
Giesmė apie carą Ivaną Vasiljevičių, jaunąjį opričniką ir narsųjį pirklį Kolešnikovą. - Vilnius, 1956.
Mcyri ; Bėglys. - Vilnius, 1951.
Rinktinė : lyrikos ir poemos. - [Vilnius], 1949.
Dainininkas Keribas : [pasaka]. - [Kaunas], [1949].
Proza. - Kaunas, 1946.
M. Lermontovo Raštai / Antano Valaičio vertimas. - Kaunas, 1922.



Gimė: 1814-10-02
Mirė: 1841-07-15
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-07 19:34
makulatūra
grynas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-02 22:35
z_
z_
pagarba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-09 23:02
daiktaitamsoj
Demona Lermontovas parase, cia jau faktas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-16 20:58
Ana Osyro
seip Demona Pushkinas parashe :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-20 20:06
sepulture
ahh, dievinu jo peoma demonas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-10 20:55
iozhik v karmane nozhik
jis man vienas megiamiausiu rusu rasytoju
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą