Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Poetas neišėjo...

2011-03-04
Poetas neišėjo...

Mus pasiekė ir Poeto bičiulės Dainos Avuotinios, išvertusios nemažą pluoštą jo kūrybos į latvių kalbą, atsisveikinimo žodis.

 

Kiekvieno žmogaus netektis yra tarsi netikėtas kirvio kirtis jam artimoms sieloms, paliekąs jose gilų randą.

Poeto, išties didaus Poeto išėjimas skausmu persmelkia ne tik Jo mylimiausius, ne tik artimuosius ir draugus, tačiau visą jo tautą, kurią visą savo gyvenimą Jis nepaliaujamai kvietė suvokti savos šalies, savos kultūros ir aukščiau visko iškylančios žmogiškosios meilės ir gėrio amžinąją vertybę.

Dabar jis išėjo?

Neišėjo, ne!

Dingo tik Jo išorinis vaizdas, kurį dabar regime atminties akimis, bet Jo esmės branduolys – Jo sukurtos knygos ir įkūnytos mintys visiems žmonėms, taip, ir mums – latviams, išliko ir liks amžinai.

Už viską pasaulyje Jam brangiausias buvo savas kraštas, savoji Lietuva, tačiau taip pat mylima ir artima buvo Latvija. Jis džiaugdavosi mūsų džiaugsmais ir išgyvendavo dėl mūsų negandų. Kartą, vykstant lietuvių poezijos dienoms Salacgryvoje, buvo prisėdęs ant akmens prie jūros ir mąsliai žvelgė į tolius.

Kai priėjau, ištarė: „Matai, jūra mūsų viena. Reikėtų nugriauti sieną, kad ir tauta būtų viena...“

Neilgai trukus, jau grįžęs namo, parašė Imantui Zieduoniui dedikuotą eilėraštį: „Ten Latvija dainos paunksnėje“... Ir man dovanotoje poezijos knygoje „Vienintelė žemė“ įrašyti tokie Jo žodžiai: „...ačiū Tau už žemę, kurios širdis mums atvira: ačiū už Latviją! Broliškai apkabinu...“

Norisi galvoti, norisi tikėti, kad kiekvienas mūsų šiomis šaltomis atsisveikinimo dienomis paimame į rankas ir pažvelgiame į „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“, „Dienoraštį be datų“, „Carmina minora“ ar kurią nors kitą sulatvintą Jo knygą, nulenkdami galvą amžinybės keliu einančiam Poetui, žemai lenkdamiesi Jo Meilei ir Darbui. Poetas gyveno su meile, gerbė darbą ir pats dirbo kaip tikras žemdirbys. Nuo aušros lig sutemų, talkon kviesdamas ir naktį. Darbo jis visad turėjo begalę ir minčių turėjo daug. Darbas įprasmino Jo gyvenimą – gyventi ir dirbti vardan kitų. Jeigu kada nors pailsdavo rankos ar širdis, Poetas neliūdėjo. Paskutiniame laiške, kurį gavau 2010 metų spalį, Jis rašė: „Eilėraščiai nesirašo, o jeigu koks ir pasirašo –­ tai nei šis, nei tas. Reikia baigti šį užsiėmimą. Neatneša jie laimės, tie eilėraščiai. Gal jaunystėje kiek ir skraidino, bet tai buvo seniai. Kam jie dabar reikalingi?

Bet čia aš, matyt, jau pozuoju. Kiekvienas daiktas turi savo laiką ir vietą. Kaip ir sniegas. Ir tie eilėraščiai. Gal dar neištirps visiškai...“

Norisi pridurti, kad jo rašytas žodis tiek poezijoje, tiek prozoje ar kituose žanruose niekada neištirps ir neišnyks, tačiau tie, kuriems buvo duoda ta laimė ir garbė pažinti Jį patį, iki gyvenimo pabaigos išsaugos Jo vaizdinį kaip žmogaus didingumo ir kilnumo simbolį. Ir ne tik Lietuvoje. Draugų turėjo ir kituose kraštuose. Jo knygos nukeliavo ir prigijo daugelyje tautų.

Poetas už kiekvieną susitikimą, už kiekvieną pokalbį, už kiekvieną išverstą eilėraštį iš širdies mums dėkodavo. Dabar mes sakome: „Ačiū, broli! Tu išeini ir vis dėlto lieki su mumis...“

 

2011 metų vasario 16 diena
Latvija


Iš latvių kalbos vertė Ronaldas Tuomas



Daina Avuotinia
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą