Milošas – rimtas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokykloms

Ką ir vardan ko turime pakelti

Savo pranešimą iš tiesų norėjau pavadinti „Milošas –­ nepakeliamas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokyklai“, o gal tiesiog –­ „Milošas –­ nepakeliamas iššūkis Lenkijai ir Lietuvai“. Bet sąmoningai sušvelninau antraštę, nes tai būtų reiškę išbaigtą pesimizmą, kapituliaciją, solidaus susirinkimo programėlės užteršimą nihilizmo šašais. Taigi manau, kad iššūkis yra nepakeliamas, bet kadangi esu čia, tai reiškia, kad optimizmo vis dėlto esama daugiau nei pesimizmo, o kad tas iššūkis sunkiai pakeliamas, tai labai gerai – bent žinosime, KĄ IR VARDAN KO turime pakelti, pakilnoti ar net panešioti. Manyčiau, kad Česlovo Milošo sunkenybę sudaro trys fundamentalūs komponentai. Taigi kaip tas Boriso Akunino Fandorinas vardinu: pirma – rašytojas turėjo ne vienalytį, visada besitransformuojantį arba bent jau ne kanoninį tautinį identitetą, antra – jis buvo vienas iškiliausių XX amžiaus antros pusės intelektualų, bet ne standartinis, o labai organiškas, individualus, lietuviškoji jo versija, trečia –­ Milošas buvo laisvos minties menininkas aristokratas, leidęs sau kalbėti ir rašyti tai, apie ką galvoja, kuo pats tiki. Už tai susilaukdavo tulžingos kritikos, neapykantos pliūpsnių. Galiausiai griežčiausiai nubaustas turbūt unikaliausia visoje Europoje, ilgiau kaip savaitę trukusia nepalaidojimo bausme.

Po daugelio metų vėl tėvynėje

Niekad nemačiau Milošo tokio linksmo, besijuokiančiomis vaiko akimis, po daugelio metų atvykusio į Lietuvą, į Vilnių. Turbūt dar pamenate. Jį pasitinka „Panoramos“ žurnalistai ir... persimetęs keletu frazių, poetas su žvaliu linksmumu, veikiau tarpukario Kauno, o ne lenkišku akcentu, šypsodamasis deklamuoja Lietuvai Kristijono Donelaičio „Metų“ pradžią:

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Deklamavo senamadiškai pabrėždamas hegzametro kiekvieno skiemens kirčio skambesį, kurį kadaise labiausiai pajuto tarp Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijos sienų. Kas gali būti lietuvio širdžiai meiliau, nei jo nedidokos tautos kalba bent trupučiuką suokiantis garbingas svečias?! O paskui buvo dar didesnių mūsų tautiečių jausmingas galvas svaiginančių Milošo pasažų. Kad poetas laikąs save paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu (taip mėgsta apie save sakyti ir Lietuvos pasienyje įsikūręs Milošo bičiulis menininkas Andrzejus Strumiłło, bet šią detalę kol kas atidėkime į šalį), kad susitikime su Vilniaus lenkais, užuot stiprinęs jų budėjimo dvasią lenkiškumo sargyboje, pasiūlė kartu su lietuviais kurti naująją Lietuvą. Apie tai, prabėgus kone dvidešimčiai metų, su gilia nuoskauda šių metų liepos mėnesį Milošo šimtmečiui skirtame renginyje Seinų baltojoje sinagogoje virkavo vilnietė poetė Alicja Rybałko. Būta ir širdingo pabuvimo su kaimiškomis skarelėmis apsigaubusiomis Šventybrasčio moterėlėmis, ir skaidrių poeto ašarų jo bažnyčioje, ir prisipažinimo, kad niekas jam taip giliai iš vaikystės neįstrigę kaip lietuvių liaudies dainos. O kur dar kaip iš gausybės rago pasipylę Milošo vertimai į lietuvių kalbą, kuriuose tiek daug Lietuvos, Žemaitijos, Kėdainių žemės ir, be abejo, Vilniaus, mylimiausio poeto miesto. Juk ir tautai tuomet prieinamoje garsiojoje Nobelio premijos kalboje jis pasakojo apie Lietuvą žymiai daugiau nei apie lenkų literatūrą, daugiau apie jį formavusius Europos didžiuosius, o daugiausia apie savo giminaitį, kurį įvardija ir mokytoju, –­ Oskarą Milašių. Visi tie pamaloninimai giliai krito į lietuvių širdis. Širdis, kurios išpažino tradicinę lietuvybę, formavo savo identitetą pagal kietą Adolfo Šapokos tautinę paradigmą, dabar jau atskiestą Justino Marcinkevičiaus mutantinėmis lietuviškumo transformacijomis. Tie nekalčiausi Milošo prisipažinimai pusinteligenčių lietuvių širdyse kaupėsi kaip kokia nervingumą spinduliuojanti votis, kuri galiausiai turėjo vieną gražią dieną pratrūkti. Įsibėgėjus poeto vizitams Lietuvoje, nebeištverta ir ne kartą žurnalistų primygtinai klausta: vis dėlto kas jūs, poete? Įsivaizduoju, kad klausimas skambėdavo maždaug taip: „Poėte, o kuo Jūs save labjau laikote, lienku ar lietūviu???“ Aišku, lietuviška širdutė spurda ir mintis kažkur smegenų viršuje tuoj prasimuš pro kiaušą: sakyk lietuviu, lietuviu, tuoj išgirsiu didžiąją sensaciją ir visam pasauliui pirmoji šią džiugią žinią pranešiu! O poetas tyli, ima ir išvis nieko neatsako. Nes klausimas ne jo mastelio, ne ta kepurė Jurgiui. Juk šia tema jis viską pasakė, tik ne visi perskaitė, ypač klausinėjantys įkyruoliai, arba perskaitė, bet suprato tik tai, ką norėjo suprasti, ką tesugebėjo nugirsti. Į taip suformuluotą klausimą negali būti atsakymo pagal vyraujančią lenkų ar lietuvių tautiškumo sampratą. Arba tu lechas, arba litvinas! O jeigu ir tas ir anas? O jeigu labiau litvinas nei lechas, ar atvirkščiai? Arba tik lenkiškai rašantis lietuvis? Ar neturime Oscaro Wilde’o, Samuelio Becketto, Jameso Joyce’o, Williamo Butlerio Yeatso airiškų pavyzdžių? Lietuvoje ši versija nebuvo rimtai svarstoma, nors pats poe­tas apie ją subtiliai užsiminė net 1999 metais. Mat visiems žūtbūt reikėjo įsprausti Milošą į tarybinį lietuvišką supratimą, kas tinkamas būti lietuvių rašytoju. Net tarybinės okupacijos laikais Alberto Laurinčiuko „Varinėje saulėje“ prasmuko pasakojimas apie Čilės poetą Pablo Nerudą, kuris žinojo Lietuvą, nes vertino puikius lietuvių poetus: Adomą Mickevičių ir Oskarą Milašių. Bet mums būtinai duokit tik lietuviškai kalbantį, pageidautina, kaimietį. Tuomet bus lietuvių poetas. Neatsivertė... Nepanoro... Ir gerai padarė!

Ar ne panašiai mąstoma Lenkijoje? Tik kiek kitomis kategorijomis, bet esmė ta pati. Nuo to man Milošas ne tik mielesnis, išlikęs savimi, nesusigundęs lįsti nei į lietuvių, nei į lenkų ankštą tautinį sijonėlį. Tikras Lietuvos aristokratas. Toks Milošas, kaip lietuvis, man žymiai daugiau pasako, nei lietuviškai rašęs Jonas Avyžius ar Juozas Baltušis. Nepalyginamai daugiau papasakoja apie Lietuvą ir pasaulį, daugiau moko, daugiau ugdo, daugiau gydo. Ir yra kur kas šiuolaikiškesnis.

Milošas – didis Europos intelektualas

Taigi pats laikas pereiti prie antrojo punkto. Pažvelkime į Milošo intelektualizmą kiek iš tolėliau, tarsi nuo su vaikystėje jo pamėgtu Nilsu virš Švedijos miestelių keliavusio žąsino Martyno sparnų. Nė vienas lenkų kalba rašęs Nobelio premijos laureatas – Henrykas Sienkiewiczius (1905), Władysławas Reymontas (1924), Wisława Szymborska (1996) – neturi tokio intelektualinio krūvio, tokio užtaiso kaip Milošas. Jam prilygti gali tik Adomas Mickevičius. Kaimynuose – Aleksand­ras Puškinas ir Josifas Brodskis, Johanas Wolfgangas Goethe ir Thomas Mannas. Prieš tai išvardyti lenkai atrodo didingai, bet vis tiek Amžinybės scenoje matome juos ne pagrindinėje ložėje. Nenoriu užgauti Szymborskos, ji puiki poetė, bet vis tiek visai ne tie masteliai.

Milošas unikalus tuo, kad neturi nieko bendro su kairuoliais intelektualais, ypač prancūzų, kurie savo „stulbinančias“ žinias, erudiciją kaupė selektyviu principu: nuo antikos fragmentų, XIX amžiaus marksistų, Friedricho Nietzsche’s, madingų meno teoretikų, filosofų, viską atsijodami pagal kairumo prizmę, pažangos mitus. Jie tarsi skylėti. Tuo tarpu Milošas, ne veltui jo giminė prasideda XIII amžiuje, visą gyvenimą trukusias studijas, kurios visada virsdavo pačiais įvairiausiais jo tekstais, pradeda nuo antikos, Senojo ir Naujojo Testamentų, Bažnyčios tėvų raštų, lotyniškųjų Tomo Akviniečio tekstų, Emanuelio Swedenborgo, Williamo Blake’o, pagaliau lotyniškai rašiusių LDK poetų, Abiejų Tautų Respublikos eretikų protestantų raštų, įpusėja atrasdamas Simone Weil ir versdamas jos raštus iš prancūzų kalbos, rašydamas įžvalgas apie lenkų literatūrą, savotiškus atsiminimus –­­ enciklopedinį žinyną „Abecad­ło“ („Abėcėlė“). Būdamas rafinuočiausios poezijos, filosofijos ir teologijos, mistikos žinovas, į savo intelektualumo akiratį įtraukia ir vaikystėje vartytų žurnalų komplektus, Žemaitijos rašytojos Marijos Rodzevičiūtės apysakas ar visų seniai pamirštus XIX a. Lietuvos bajorų atsiminimus. Nors Milošas neskiria aiškios ribos tarp aukščiausio lygio tekstų ir tekstų – kultūrinių reiškinių, nors ta riba išlieka, bet tikrai unikalu (beje, tiksliau būtų sakyti –­ krikščioniška, be jokios ironijos, žeminimo, kaip dabar dažnokai sakoma), kad tai „trečiarūšė literatūra“. Tiesiog pasakojama apie viską su atida ir su meile. Anot Dariaus Kuolio, taip pratęsdamas LDK pasakojimo, pašnekesio, neaplenkiant nieko, lenkų literatūroje vadinamos gavendos tradiciją. Taigi Milošas intelektualas, už kurio nugaros visas Europinis palikimas, neselekcionuotas, neatrinktas pagal tautas, religijas, ideologines simpatijas.

Pasiūlykime šių dienų save intelektualu įsivardijančiajam atlikti bent trejus metus truksiantį intelektualinį eksperimentą – rekolekcijas „Sekant Česlovo Milošo skaitytais ir rašytais tekstais“, jau nekalbant apie Milošo matytus vizualinio meno ar gamtos vaizdus, klausytą muziką. XXI amžiaus „intelektualas“, anglų kalba perskaitęs dešimtį madingų knygelių, įsivaizduoja esąs pasaulio bamba, klasikinis copy paste ir power-point mėgėjas nuo tokio eksperimento patirtų neregėtas fizines kančias ir absoliučią frustraciją. Čia ir yra iššūkis visai europinei švietimo sistemai – ne tik Lietuvai ir Lenkijai. Pagaliau sustoti, apsidairyti, atsigręžti į save, grįžti prie pamesto konteksto, grįžti prie gilaus didžiojo pasakojimo (gink Dieve, ne selektyvaus ar ideologizuoto), grįžti prie laiko patikrintų autorių, o ne jų fragmentų, grįžti prie originalių tekstų, o ne vidutinybėms adaptuotų sutrumpintų klasikos leidimų ar pritvinkusio dalykinėmis klaidomis interneto. Tai tikrai didelis iššūkis. Jeigu to imtųsi lenkai ir lietuviai – šiek tiek padėtų išlikti Europai. Tikro, natūralaus, iš asmenybės gelmių einančio intelektualizmo, kurio sklidinas buvo Milošas, mūsų pavargusiai visuomenei šiuo metu verkiant reikia.

Milošo maištinga dvasia

Trečia. Milošo maištinga dvasia, jo laisvė ir laisvumas, visiškai nepaneigiantis pareigos savo artimui, savo tėvynei, visuomenei. Atrodo, laisvės turime su kaupu, o laisvų žmonių beveik nesimato, bent nedaugėja. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Milošas nemėgo visokio plauko nacionalizmo, nevaisingo didaktiškumo, natūralu, kad kritiškai kalbėjo apie lenkus. Dar prieš karą ir naujaisiais laikais. Už tai lenkų daugumos nemėgstamas, jam dažnai primenama jo lietuviška kilmė. Turbūt plačiausiai tai nuskambėjo, kai Milošas, jau gyvendamas Krokuvoje, ryžosi ginti gėjų teises. Milošo balsas tikrai ne vienam seno sukirpimo lenkui buvo kaip bjaurus kurtinantis spiegesys, kurį būtina kuo skubiausiai užgožti savo įsivaizduojama nepaprasto grožio dainele. Milošas visą laiką buvo baisinio dydžio pašinas ant įsivaizduojamos kone šventos tautos vienos kūno dalies. Tik prisėdi – ir iškart dilgteli įkyrus skausmas. Milošas priminė lenkams, kad jie, o ne kas kitas, karo metais išduodavo žydus vokiečiams, abejojo Varšuvos sukilimo prasmingumu. Aišku, tai baisi erezija. Už tai lenkų nacionalistai niekada Milošui neatleis.

Panašiai Lietuvoje atsimokama Tomui Venclovai. Niekas tiek nesusilaukia kandžios ir pagiežingos kritikos iš Lietuvos inteligentų, ypač vyresniosios kartos, kaip Venclova. Ne veltui jie buvo bičiuliai. Nesvarbu, kad po Sausio 13-osios įvykių Venclova kartu su Milošu ir Brodskiu parašė protesto laišką ir sugebėjo išspausdinti pirmajame „New York Times“ laikraščio puslapyje. Nedėkingi tautiečiai seniai tai pamiršo.

Juk ne kas kitas, o Milošas su Jurgiu Giedraičiu dar šaltojo karo laikais ragino lenkus susitaikyti su lietuviais, nepuldinėti nedidelio kaimyno, nepasiduoti prieškarinei lenkiško šovinizmo isterijai. Į jų balsą tikrai buvo įsiklausyta. Nereikia pamiršti, kad „Solidarumo“ laikais kalbėti apie prarastas Rytų žemes, kresus buvo patriotiško nusiteikimo įrodymas, tautinio identiteto dalis. O kai kas išdrįso šiai tautą konsoliduojančiai krypčiai paprieštarauti.

Deja, Milošo šimtmečio metais būtent Lenkijoje jau tampa madinga kvestionuoti Jurgio Giedraičio ir Milošo pasiūlytą paradigmą. Girdi, mums reikia kresų. Tai buvo juntama net jubiliejinių renginių, skirtų Milošo šimtmečiui, fone Lenkijoje, kur po savaitės „patriotinį“ proveržį vainikavo poeto Albino Žukausko tėviškės išniekinimas Punsko žemėje. Kaip pamenate, buvo išteplioti visi lietuviški vietovardžių užrašai, kurių, beje, Lenkijos lietuviai nė neprašė. Bala nematė tų užrašų, bet kai puolami kultūros objektai, tėviškė poeto, kuris į lietuvių kalbą išvertė šitiek lenkų poe­zijos, darosi neramu dėl artimiausios lietuviams tautos dvasinės sveikatos. Dėl to ir manau, kad ne tik lietuviams, bet ir lenkams Milošas – sunkus iššūkis. Gal net sunkesnis.

Geležinė logika: blogas katalikas – blogas lenkas

Koks paradoksas. Milošas gilioje senatvėje rašė Pontifikui, dabar palaimintajam Jonui Pauliui II, laišką, kuriame klausė, ar jo kūryba neprieštarauja Bažnyčios mokymui. Ir gavo atsakymą, kad neprieštarauja, atitinka. Taigi Nobelio premijos laureatui, savo kūryba ir gyvenimu liudijusiam krikščioniškosios Europos vertybes, apie dešimtį metų slaugiusiam ligos patale gulinčią savo žmoną, po mirties vietos Vavelyje neatsirado. Lietuviams Juzefui Pilsudskiui ar Adomui Mickevičiui, kurių santykiai su katalikų bažnyčia, švelniai tariant, buvo šiek tiek komplikuoti, vietos atsirado, Milošui – ne. Savas, bet svetimas. Svetimas tarp savų. Palaidotas Skalkoje. Šalia Jono Dlugošo.

Kokios tolimesnių scenarijų prognozės ateina į galvą? Jaučiu vieną supaprastintą scenarijaus variantą. Lietuvoje Milošas jau kuris laikas įtrauktas į mokyklų ugdymo turinį. Nobelio premijos laureatas, rašęs apie Lietuvą, lenkams –­­ lenkų poetas. Paskaitys gimnazistai „Isos slėnį“, eilėraštukų apie Vilnių, kėdainiškiai kokį konkursą su seiniškiais Czyżewskiais sumanys. Lituanistų sambūris taip pat ką nors iškrės. Kodėl gi ne? Viso to tikrai reikia, geriau negu nieko. Be to, ugdymo turinyje ir nacionalinio pasididžiavimo elementas atsiranda –­­ be būrio mokslininkų litvakų, Nobelio premijos laureatų, turime ir rašytoją nobelistą. Ir kultūriniam turizmui turime prekinę vitriną: Vilnius, Šateiniai – kuo ne Jasnaja Poliana, bent aš taip maskviečiams neseniai aiškinau, ir jie patikėjo.

Bet ar tai atsakymas į Milošo kūrybos keliamus iššūkius? Aišku, ne. Tai mandagus išsisukimas, rafinuota imitacija: jis nusipelnė, mes jį įtraukėme ir atminimo lentas kur reikia pritvatinom, ir gatvę Kėdainiuose pavadinome. Gal ir Vilniuje atsiras „Milošo laiptai“.

Jeigu mes Milošą ryžtumės nuolat VISĄ skaityti, studijuoti – jis mus išlaisvintų, sujungtų tautiniu ir net religiniu principu išskaidytą Lietuvos kultūrinį palikimą ir istoriją, pateiktų įvairesnių tautinio identiteto modelių, modernios lietuvybės galimų sampratų, brėžtų šiltą projekciją į Lenkiją ir kitas kaimynines šalis bei krikščioniškąją Europą. Sutaikytų su savimi ir pasauliu. Pagaliau Milošas yra tokio masto intelekto aruodas, kurį išsemti vargu ar per penkiasdešimt metų pajėgs lenkai su lietuviais net pagalbom pasišaukę baltarusius ar net rusus. Kiek metų lenkai semiasi iš Mickevičiaus, o lietuviai iš Maironio? Ar kas nors jau išsėmė Waltą Whitmaną ar Dantę? Užteko visiems ir mums dar daug paliko.

Bet ar norime būti tie sėmikai, nešikai? Sunkoka... Negi dabar kibsime kokio Blake’o eiles krimsti? Ar ne lengviau „Čiupa čiups“ ledinukus ir traškučius? Na dar yra Haris Poteris, „Šok su manim!“ ir www.google.lt.

Jis tik sukūrė didįjį pasakojimą, kuriame be galo daug Lietuvos.