Haris Poteris ir Fenikso brolija

Nuotykių knyga labai ištęsta. Išmetus nereikšmingus mokinių ir dėstytojų pokalbius, sutrumpinus juos (bent trečdaliu), būtų maloniau knygą paimti į rankas, pats skaitymas taptų koncentruotesnis, įdomesnis.

Perskaičius knygą ir įvertinus įvykius bei jų vyksmo intensyvumą, galima pastebėti, jeigu taip galima pasakyti, dvi aprašomų įvykių audros bangas:

1) kai užsitęsus smulkioms intrigoms, Haris Poteris laikrašty pagaliau paskelbia interviu apie savo susidūrimą su piktosiomis jėgomis (Psichais);

2) kai su Voldemorto šalininkais slaptose ministerijos patalpose įvyksta nuožmi kova (knygos pabaigoje) dėl ten saugotos paslapties.

Prie šių įvykių rašytoja J. K. Rowling eina ilgą 350 - 400 puslapių „kelią“, kuris „užpilamas“ silpnokais epizodėliais iš mokyklos mokytojų bei mokinių gyvenimo. Vietomis kartojami ankstesnėse knygose skaityti epizodai (žinoma, ne žodis į žodį). Prie tokių priskirčiau kvidičo rungtynių ir pamokų eigos aprašymus, mirusiųjų pasirodymus „gyvuose“ paveiksluose, elementarias dantingų, mokykloje esančių daiktų interpretacijas. Šiame tome neišraiškingas ir gana blankus Hagrido pasakojimas apie kelionę į Prancūziją ir Lenkiją, kur jis, kažkur kalnuose, surado milžinų ir vieną jų (Gropą) atsibogino į „uždraustąjį mišką“. Nuobodžiai aprašinėjama, kaip jis atrado tuos milžinus, kaip jie laužo miško medžius ir t.t.. Bet taip ir lieka neaišku, kaip jis tą Gropą, gerokai didesnį ir stipresnį už save, sugebėjo atsigabenti į „užburtąjį mišką“.

Nevykusios ir neįtikėtinos scenos, kai Hermiona ir Haris tuščiais niekais apgauna diktatoriškumu susižavėjusią žynę (mokyklos direktorę, turinčią rankose burtų lazdelę) Ambridž ir, nuvilioję ją į mišką, atgauna laisvę. Per ilgai ir nuobodokai tęsiamos Sneipo ir Hario oklumantijos pamokos. Aš knygoje rasčiau ir daugiau kritikuotinų, mažai intriguojančių ir nuobodokų epizodų.

Ir vis dėlto, nežiūrint mano pastabų, knyga yra įdomi ir traukia skaitantįjį. Bendrame aprašomų įvykių sraute patrauklios ir netikėtos intrigos mezgasi viena po kitos (įdomesnės ir blankesnės) ir vis galvoji – o kaip ten bus toliau, kokie sprendimai bus priimti, kaip klostysis įvykiai?

Kaip teigiamą ir girtiną dalyką nurodysiu rašytojos – fantastės J. K. Rowling - sugebėjimą visus knygos epizodus rikiuoti taip, kad jų sukelta susidomėjimo banga per visą knygą turi kilimo kreivę ir patį aukščiausią tašką pasiekia knygos pabaigoje (Hario, jo draugų, Dumbldoro nuožmi kova su tamsiosiomis jėgomis).

Rašytoja meistriškai naudojasi pasakų stebuklingosiomis priemonėmis realiai pasauly gyvenančių žmonių (knygos veikėjų) gyvenimams parodyti, jų charakteriams išryškinti, apskritai knygoje teikiamiems epizodams tragedizuoti.

Vaikams ir paaugliams skirtoje rašytojos „poteriadoje“ įvykiai pateikiami paprastai ir suprantamai, gana ryškūs ir neabejotini „geriečiai ir blogiečiai“, ir jeigu kas iki galo nepasakoma skaitomajame puslapyje, tik todėl, kad sukeltų susidomėjimą ir viskas iki logiškos pabaigos išryškėtų tolimesniuose epizoduose.

Manau, kad J. K. Rowling knygą verta skaityti jau vien dėl to, kad pajustum neribotą rašytojos išmonę, fantastinio mąstymo galimybes, ir viską sujungus į vieną, sukurti tikrai nepakartojamą ir įdomią, ypatingą skaitytojišką domėjimosi magnetizmą sukeliančią knygą.