2005 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija poetui Aidui Marčėnui paskirta už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę knygose „Dėvėti“ (2001), „Žmogaus žvaigždė“ (2004) ir „Pasauliai“ (2005).
Su Nacionalinės premijos laureatu kalbasi Kęstutis Navakas.
Žmogaus dvasia linkusi reikštis daugybe būdų. Kadaise rašei spaudos apžvalgas, tačiau šiaip jau esi vienas mažiausiai „renesansinių“ kūrėjų. Nefotografuoji, netapai, nerašai romanų. Ar traukia kiti žanrai? Ar lieka tai, ko negali išreikšti poezija? Kokios pačios poezijos galimybės likti „vienatine“?
Nežinau, kas ten daugybe būdų reiškiasi, manau, kad dažniau koks ego, bet ne dvasia. Dvasia yra labiau Dievo, o ne žmogaus, ir jos reiškimosi būdai nuo mūsų norų ar ketinimų nelabai tepriklauso. Jei mėgini ką nors iš tikrųjų daryti ar kažkas kažką su tavimi iš tikrųjų daro – koks skirtumas, kas tai bus: paveikslas, spektaklis ar simfonija. Per netrumpą gyvenimą toji Tavo įvardyta „žmogaus dvasia“ manyje reiškėsi įvairiausiais būdais. Tarkime – architektūroje. Buvo periodas, pavadinkime jį tričentu, kai intensyviai statydavau smėlio pilis. Maždaug tuo metu stipriausiai suklestėjo ir mano kulinarinis talentas – „kepdavau“ smėlio pyragus skruzdėlėms. Kiek vėliau esu su bendraminčiais viręs buožgalvius, bet tai su kulinarija neturėjo nieko bendro. Labiau su lytiniu brendimu ir etika – gėrio ir blogio problematika bei sąžine, su „kliudžiau“, be kurio jokia rimta kūryba neįmanoma.
Arba – skulptūra. Su klasioku pastebėjome, kad darbų mokytojas gan jautrus menui, o mudu darbams negabūs. Tad kol kiti kaldavo taburetes ir kažką pjaustydavo „lobzikais“, mes Neries pakrantėse susirasdavom po šaknį. Minimaliai nuvalę purvus, prikaldavome tas šaknis prie faneros. Sunkiausia buvo paaiškinti, ką tie kūriniai vaizduoja. Mano bičiuliui labiau sekdavosi „menas“, man – paaiškinimai. Šitaip ir užsidirbdavome išsvajotus trejetus.
Su tapyba, jau kiek vėliau, mano santykiai buvo daug rimtesni. Ypač patiko Rene Magritte’as bei aliejinių dažų kvapas, tad rimtai svajojau studijuoti dailę. Dar ir dabar tėvų garažas glaudžia mano ištapytą spintą, o namai – freską, kurios mama neišdrįso uždengti tapetais. Galima kalbėti ir apie tarpdisciplininius menus – mano jaunystė buvo nesibaigiantis performansas. Na, regis, Tu dar tai patyrei.
Režisūrą teko studijuoti dviejose aukštosiose, taip pat ir aktorinį meistriškumą. Kartą buvau nuėjęs į dainavimo paskaitą. Poroje su Augustinu Griciumi (Guga) esu šokęs baletą. Vaidinau ir režisavau. Bet jau tada labiausiai erzino liūdniausiose vietose besijuokianti publika. Toks susierzinimas nedera su teatro menu, bet visai dera su tuo, kaip suprantu poeziją. Man nereikalingi skaitytojai, bet vis dar reikalinga mano poezija. Norėčiau, kad skaitytojams būtų reikalinga mano poezija, bet nereikalingas aš. Ta linkme einama.
Esu rašęs vieną kino scenarijų ir du sinopsius, parašiau pusę pjesės, kurią, dėkui Dievui, pamečiau. Liko antroji, neparašytoji pusė, jos nebepamesiu. Fotografuoju. Vladas Braziūnas ir Alis Balbierius matė. Iš susižavėjimo prarado amą, tad nieko nesakė. Julius Keleras nematė, bet jam ir nerodysiu. Jaunystėje fotografuoti neteko, bet esu filmavęs. Tiesa, juostų taip ir neišryškinau. Bet ir taip buvo ryšku. Grojau keliose roko grupėse, o šį pavasarį Mažajame teatre teko džiazuoti su Vladimiru Čekasinu ir komanda. Bilietai kainavo apie septyniasdešimt litų. Tad čia esu profesionalas. Be to jau pasiekiau tokį lygį, kad neturėdamas muzikinės klausos, o gitara groti temokėdamas akordą c tapau šių metų Kulautuvos dainuojamosios poezijos festivalio „Akacijų alėja“ bardų bardu. O Tu dar drįsti tvirtinti, kad prasilenkiau su renesansu. Jei jau šnekėsime apie Tavo minėtas apžvalgas ar neminėtas esė – juk pats žinai, kaip tai paprasta. Šiek tiek refleksijos, šiek tiek talento, šiek tiek humoro jausmo. Dar pageidautina įmaišyti autoironija nukenksmintos ironijos. Ir poetinio gebėjimo apsimesti protingesniu, nei esi. Arba kvailesniu. Arba abiem iš karto. Tiesa, apsimetęs melas ir džiaugsmu apsimetusi nuobodybė. O tu pabandyk parašyti eilėraštį, tą melu apsimetusią tiesą ir nuobodybe apsimetusį džiaugsmą! Nežinau kaip Tau, bet man ligi šiol nepavyko. O norėčiau.
Beje, tik keli žmonės žino (bet argi tikram kūrėjui to nepakanka?), kad rimtą literatūrinę veiklą pradėjau kaip prozininkas. Labai norėjau kurti poeziją, bet maniau, jog tas aukštasis menas ne mano nosiai, o rašyti prozą – paprasta ir įdomu. Ir tikrai – paprasta ir įdomu. Taip atsirado kūrinys, kurį šiais laikais galėtume pavadinti romanu, mat to Marquezo – Kondroto plagiato apimtis daugiau nei penkiasdešimt mašinraščių. Tad, regis, žinau, kas yra rašyti prozą, kas yra apystambė forma, ir žinau, kaip būna, kada tavo sukurtas personažas pradeda gyventi savo gyvenimą ir abiem iškyla klausimas, kuris kurį greičiau pribaigs. Tą kūrinį baigiau rašyti beprotnamyje. Gal ne vien dėl to, kad reikėjo išsisukti nuo armijos. Bet nuo to laiko rimčiau rašinėju tik poeziją. Šioji man visada patiko labiausiai, nes ja galime pasakyti daugiausia, naudojantis minimaliausiomis priemonėmis. Nei personažų keršto, nei pasišiaušusio orkestro, nei kokių ten ochrų su belilom ar teatro kaip organizmo. Tereikia gyvos kalbos ir gyvos galvos. Kas nors pasakytų, kad dar reikėtų širdies, bet tai jau būtų metonimija, tad gero poeto širdis yra kalboje. Tikroje poezijoje reiškiasi visi čia minėti ir neminėti menai. Ypač toji vaikiška architektūra, kurią dabar jau regiu ne iš išorės, o iš vidaus. Kai būna labai baisu, eilėraštyje gali būti saugiau. Nes eilėraštis – Dievo namai. Ar juose yra Dievas – jau kitas klausimas. Bet tik nuo jo, anot mistikų, Nesančiojo, priklauso, ar poezija liks vienatinė. Ir ar apskritai liks.
Žinau, kas yra stalas, kiek mažiau žinau, kas yra meilė, dar mažiau – kas mirtis, ir veik nieko nežinau, kas yra Dievas. Dalykų, apie kuriuos nieko nežinau, stengiuosi neminėti savo tekstuose. Tu elgiesi kitaip. Daugiau žinai, ieškai atsakymų ar tiesiog nejauti pavojaus?
„Dievo ir aš nemačiau, bet užtat užėjau / baravyką miškelyje. Didelis buvo, gražus, / archetipinis visas. Kodėl taip išeiti bijau, / jeigu viskas, prie ko prisirišęs esu, greit pražus“? Pavojų jaučiu ir man tikrai dažnai būna baisu, netgi siaubinga. O Tu esi agnostikas. Aš turbūt taip pat esu agnostikas. Irgi nežinau. Bet tikiu, kad yra Dievas. Kiek mažiau tikiu, kad yra mirtis. Norėčiau tikėti, kad tai, ką dabar jaučiu, yra meilė. Ir labai abejoju, ar yra stalas. Ir jei tas stalas yra, tai tikrai nežinau, kas jis. Na, tam tikra energijos forma, tam tikra atomų struktūra – tos „žinios“ apie stalą man beveik nieko nesako. „Viena stalo koja klibėjo“ – jau šį tą byloja. Arba „ji šoko ant stalo“, arba „aš gulėjau po stalu“. Dar man patinka žodis „užstalė“. Ir buitine, ir metafizine prasme. Abi tos prasmės susilieja, pavyzdžiui, Nikolajaus Pirosmanišvilio tapyboje. Mūsų mirę sugėrovai dabar yra Užstalėje. Taip, krikščionybei teigiant, kad Dievas yra meilė ir kad meilė stipresnė už mirtį, lyrika nugali scholastiką. Ir tuo man toji krikščionybė artima. Tiek apie altoriumi virtusį stalą.
Nežinau, kas yra Dievas, bet žinau, kas yra malda. Vis dėlto nesu visiškas beraštis, numanau, kas yra geras skonis ir stilius. Žinau, kad paminėtas Dievas retai papuošia poeziją. Taip pat ir paminėtos mirtis arba meilė. Maža to – paminėtas Dievas dažniausiai užtrenkia metafizines skyles, jei tokios buvo beatsiverią. Kur yra Dievo vardas, ten jau nebėra Dievo. Ypač poezijoje. Bet tada nebe taip baisu, jei būsiu paklaustas kaip Sigito Gedos išverstame Uldžio Berzinio eilėraštyje: „...ar esi šunuodegavęs? ar melavęs? kam Dievas tavęs ieško?“ Jei būčiau koks gudrus europoetas, žinantis, ką, kaip ir kada rašyti, vengčiau minėti Dievą. Taip pat meilę ar mirtį. Rašyčiau apie stalą. Bet ir tada išsiveržtų koks beviltiškas „ir veidu ant Viešpaties stalo“, kaip graudenasi Rimvydas Stankevičiaus. O žvelgdamas į medinį savo atspindį lakuotame stalo paviršiuje juk ankščiau ar vėliau vis tiek atsidusi. Pavyzdžiui, šitaip: „Taip į atspindį veido ir vėl / valanda įrašys naują rievę, – / mano Dieve – bendrinis, todėl / niekur nesantis, amžinas dieve“. Dievas didžiąja ir mažąja raide yra tas pats Dievas. Arba dievas. Arba nėra. Požiūrio reikalas.
Ar būna savotiškų atvangos momentų, kai norisi kurį laiką nerašyti, „užsiauginti“ naują stilistiką ar žiūros kampą? Ar iš „meno“ nueidavai kada „gyvenimo gyventi“ (kartais po to sunku grįžti)? Ir apskritai ar įmanoma kartais pasislėpti nuo šių savo fantomų?
Normalu, kad klausi apie save. Apie save ir atsakau. Man labiau norisi kurį laiką rašyti. Bet nieko nedarau tyčia. Tiesiog nedarau nieko. Kol nepašaukia ir nepriverčia. Mano prigimčiai labiau būdinga vita contempletiva nei vita activa, tad ir gyvenimą gyvenu labiausiai, kai kuriasi menas, o meną kuriu, kai gyvenasi gyvenimas. Net tokį etiudą parašiau, su Dievu: „gyvenu mėgindamas / parašyti gyvenimo vertą / eilėraštį ir rašau // mėgindamas nugyventi / gyvenimą, vertą tokio / eilėraščio, štai // ir dabar, imanentiškai / pralaimėjęs, o Dieve, / kaip dūzgia jazminas“.
Stilistika ir žiūros kampas kinta iš lėto, gyvenant gyvenimą ir kuriant eilėraščius. Slenkant plaukams ir keičiantis metų laikams. Tai priklauso nuo paprastų dalykų: gyvenimo patirties, meistriškumo pamokų, savojo identiteto suvokimo. Nesu pagaliukų drožėjas, nekuriu stilių, prisivagiu svetimų. O žiūros kampas yra vienintelis – iš ten, kur mano siela. Tad niekada neparašysiu Tavo stiliumi Tavo eilėraščio, vis tiek rašysiu savo – net padėjęs prieš sakinį dvitaškį.
Kita vertus, tasai Tavo įvardytas „atvangos momentas“ tęsiasi jau gerą dešimtmetį. Tiesa, buvo trys keturi priepuoliai, bet šiaip jau ramiai, be prievartos ar kokių ypatingų pastangų rašinėju ir per daug nekvaršinu sau galvos, kas iš to gausis. Šūdas, vis tiek gerai nebus. Šitaip per tą atvangos laikotarpį jau baigiu parašyti trečią knygą. Ir, regisi, pakenčiamą.
Poetui reikalingos įtakos, nors bręsdamas jis po truputį jų atsisako, savotiškai konvertuoja. Ar tebeegzistuoja ano meto įtakos, kurias ligšiol gilumoje tebepuoselėji ir jomis naudojiesi? Ar patiri naujų, jei taip – kokių ir kaip su jomis elgiesi?
„Man darė įtaką lietus / ir jaunas buninas, ir vėjas, / ir šventas jonas – du kartus, / ir tris kartus – šviesos kūrėjas“. Vien mano vardas įpareigoja įtakoms, svetimų balsų ataidėjimui. Ataidėti balsai, kad ir kaip žiūrėtum, tampa mano balsu, tad esu nuaustas iš įtakų. Sunkiai įsivaizduoju kūrybą kaip monologą, tai dažniau dialogas ir dar dažniau polilogas. Dar ir dabar pretekstas sukurti eilėraštį būna daugiau ar mažiau vykęs kito poeto tekstas ar pokalbis, tarkime, dalyvaujant senovės kinams, su kokiu sidabro ar aukso amžiumi.
Kas nubyrėjo? Jaunystėje jaučiau daug stipresnį poveikį viena karta vyresnių poetų. Dabar iš tos kartos didžiausią įtaką daro sąlyginai „nurimusiųjų“ laikysena, pavydžiui, Edmondo Kelmicko ar Vytauto Rubavičiaus parapoetinės kontempliacijos.
Vis dar grūdina prisiminimai apie žūtbūtines grumtynes su į dangų iškeltu Sigito Parulskio pirštu ar ne visada nekaltos Tavo fechtavimo pamokos. Bei tas svarbus kiek jaunesnių bičiulių palaikymas – kad neparvirsčiau. Šitaip judu su Sigitu laikėte mane lietuvių literatūroje iš priešingų pasaulio pusių, o aš buvau vienintelis rimtesnis ryšys tarp judviejų. Turbūt ženkliškas toks mano buvimas tarpe skirtingų stilistikų, pasaulėžiūrų ir pasaulėjautų, formavęs reliatyvistinį, pačia geriausia šio žodžio prasme, požiūrį į gyvenimą ir į kūrybą. Gal dėl to štai jau trisdešimt metų man neginčijama vertybė yra daugelis mano pirmųjų lietuvių poetų – Sigito Gedos ir Tomo Venclovos – eilėraščių. Ir jie manyje nesipjauna tarpusavyje, ko negalėčiau pasakyti apie jų autorius.
Kuo esu žavėjęsis ir kas, noriu to ar nenoriu, darė ar tebedaro įtakas? Nuo Takuboku Isikavos ligi Gintaro Grajausko, nuo Liudviko Jakimavičiaus ligi Dante’ės Alighierio. Ir Leonardas Gutauskas, ir Henrikas Radauskas, kartais netgi Rolandas Rastauskas. Arba kita slinktis: Jonauskas, Jonynas, Jonutis, Jonesku. Kokia nors šiuolaikinių lenkų poečių antologija. Keli pasivaikščiojimai pajūriu su Vytautu Blože. Trumpi pasibuvimai su Jonu Strielkūnu. Atlaidi Henriko Nagio šypsena po eilinio mano išsišokimo. Henriko Čigriejaus balsas ir intonavimai. Marmurinis H. Radausko balsas Juditos Vaičiūnaitės iš Amerikos atsivežtoje juostelėje. Vilnius pagal Vaičiūnaitę. Vilnius pagal Daunį. Vilnius pagal Ramoną. Vilnius pagal Kunčiną. Vilnius... Žodžiu, daugybė įvairių buvusių ir esamų įtakų sukuria tam tikrą poetinį lauką, kurį būtų galima lyginti su magnetiniu ar elektros lauku. Ar Kurukšetros lauku. Ar Armagedono lauku. Arba bulvių lauku – prieš penkiolika metų tikrai pasakytų Sigitas Parulskis. Ir būtų visiškai teisus. Tik pavardės čia nieko nebereiškia, jos nubyra, kaip žemės nuo bulvių.
Ar teko plėšyti savo gyvenimo puslapius, sakant: taip nebuvo? Ar pasitaikė kūrybinių aklagatvių, kurių irgi nesinori prisiminti? Ar vis dėlto niekas iš mūsų biografijų nebraukytina, net gėdingiausi bei brutaliausi epizodai?
Nėra ko plėšyti ir braukyti. Mano gyvenimas – kaip ant delno. Gimiau tremtinio ir rezistentės šeimoje. Nuo vaikystės labai mėgau gamtą, buvau ir likau gamtos vaikas. Paauglystėje plušėjau žemės ūkyje, kad užsidirbčiau geresniems drabužiams ir batams. Pamenu, kaip džiaugiausi, už savo pinigus nusipirkęs pirmąjį dviratį ir medžiagos pasisiūti trispalvei, kurią su krepšininkais vėliau iškėlėme pro tualeto langą Radijo ir televizijos komitete. Mylėjau paprastus žmones. Dėl jų gerovės jaunystėje įstojau į Komunistų partiją, nes tik taip galėjau būti naudingas tėvynei Lietuvai – mat būdamas partijoje turėjau daugiau galimybių tėvynės labui nuveikti gerų darbų. O dabar, penkiasdešimt metų tarnavus Lietuvai, mane, girdite, mane! kviečia į prokuratūrą pasiaiškinti!
Bet viskas šiek tiek sudėtingiau. Nes visa kita mano gyvenine buvo. Ir nemažai buvo to, ką prisiminti sunku ir be kaltės jausmo neįmanoma. Turbūt žinai, kad iš viso to taip pat atsiranda poezija, ir ne pati prasčiausia. Ši dviprasmybė irgi nėra maloni. Tikriausiai sutikčiau, kad poezija būtų prastesnė. Kad ir kaip ten būtų, kad gyvenčiau, privalau gyventi santaikoje su savimi. O tam yra vienintelis būdas: išvilkti iš pasąmonės gelmių į paviršių visą prigyventą mėšlą ir pamėginti tas Augijo arklides išmėžti. Ir atleisti. Ir paprašyti atleidimo. Nes, kaip sakė Fiodoras Dostojevskis, visi esame kalti dėl visko, už visus, visiems ir aš daugiau negu kiti. O kūryboje? Kūryboje leidžiu sau rašyti štai taip: „...turiu kažkur nusikišęs // kelias fotografijas – klevo lapuose prie bažnyčios / tartum aš, tartum mėšlo krūvelė, tačiau aš iš tikro žinau – / nebuvo manęs tenai niekada, nebuvo / ir būt negalėjo – laiko duobė, žemuogėlės, grybukai, / menkas, bet vis dėlto šioks ne toks / pasiguodimas, galvojant apie anapusybę: vaiduokliai, / kuriuos kartais regim dirbdami kūrybinį darbą, nesuvokia, / jog jie vaiduokliai – jų paprasčiausiai nėra“. Žodžiu, mielas širdžiai kūrybinis aklagatvis.
Kas poezijoje nepadoru, o kartu svetima jos prigimčiai ar priedermėms? Kokią įsivaizduotum poeto laikyseną visuomenėje ir kas galėtų ją suvulgarinti, sugriauti, paneigti?
Dažniausiai poetai laikosi už stulpų. Yra keli, kurie laikosi už bokštų. Laikosi blogai. Bet paklaustas, kaip laikosi, tūlas atsakys, kad gerai. Kiek poetų, tiek laikysenų. Visos jos ir komiškos, ir sykiu tragiškos, bet kažkodėl negaliu pasakyti – tragikomiškos. Nesiklijuoja. Apie tai neblogą tekstą „Vienui vienas eilėraštis“ yra parašęs G. Grajauskas „Kaulinėje dūdelėje“. Jis išvardija daugiau kaip dvidešimt poeto laikysenų, pavyzdžiui, „naivusis poetas, kuris žiūri į tai, ką parašęs, ir dėkoja Aukščiausiajam“, „poetas pačiam gerume, dvi trys dienos iki pamišimo“, „poetas vilkolakis, poetas tik naktimis, o dieną buhalteris“, „poetas romantikas, kursai dedikuoja eiles padavėjoms ir greitai graudinasi“ arba „poetas, kursai nori būti lakūnu, bet bus poetu, nes skaito valgydamas“. Tas laikysenas suvulgarina patys poetai. Sugriauti jų neįmanoma, kol bus poetų. Didesniam poetui būdingos kelios Gintaro paminėtų ar nepaminėtų laikysenų. Paneigti jas galima pamėginti savo gyvenimu, bet tai bus tik dar viena laikysena. Apie poezijos priedermes ir prigimtį, kurioms nesvetima viskas, kas žmogiška, kažkada esu parašęs trumpą eilėraštuką: „Poezijos vyksmas yra – tapti: / kūnu, žodžiu, skiemenų sąnariais. / Tas pats troškimas, tas pats / nuodėmingas troškimas – gyventi, / veržtis, putoti ir daugintis, – / verčiąs vėl atgimti – / dar kartą ir dar kartą / bekraštėj kalbų įvairovėje. / Tokia yra poezijos karma ir ji / nepriklauso nuo rašančiojo karmos“. O nepadoru rašyti tokius įžvalgius eilėraščius, kaip G. Grajausko „Vienui vienas eilėraštis“, kurį štai atsiverčiau ir dar kartą skaitydamas pasidžiaugiau. Visus kitus baisumus – ir mano, ir Tavo, ir paties G. Grajausko poezija ištvers.
Kultūroje vyksta nuolatinė įvairių lygmenų idėjų apykaita. Ar esi naudojęsis savotiškomis idėjinėmis špargalkėmis ir kiek jos, Tavo nuomone, apskritai formuoja šiandienę mūsų literatūrą?
Kai rašiau knygą „Angelas“, angelai su įvairių lygmenų idėjomis žemai kabėjo virš Lietuvos. Tad tasai iš pirmo žvilgsnio banalus knygos pavadinimas pasirodė ir vietoj, ir laiku. Tas pats nutiko ir su kitais knygų pavadinimais, pavyzdžiui, „Dulkės“ arba „Dėvėti“. Jie ne iš piršto laužti, o pasigauti iš aplinkos, kultūros būsenos, atmosferos.
Arba: kiek mirties gaivalo įsiveržimas į lietuvių poeziją turėjo įtakos S. Parulskio knygai „Mirusiųjų“ ir kiek ši knyga lėmė lietuvių poezijos prisikėlimą per mirtiškumą? Klausimas apie kiaušinį ir vištą. Arba: kiek novatorišką lietuvių poezijos erdvėje, tikslų, su vaistininko ar laikrodininko precizika kuriamą G. Grajausko verlibrą paveikė neblogai pramokta lenkų kalba ir kartu lenkų poezija, o kiek tvarką mėgstančios suvalkiečio sielos atspindėtas šiaurietiškas pajūrio dangus?
Tą dieną, kai išėjo mano knyga „Pasauliai“, perskaičiau Viktorijos Daujotytės mintį, kad kiekvienas S. Gedos eilėraštis – atskiras pasaulis. Rašomą eilėraščių rinkinį ketinau pavadinti „Šviesa“, o Dovilė Zelčiūtė, tuo metu sudarinėjusi „Poezijos pavasarį“, sumanė almanacho temą – „Šviesos imperatyvas“. Kodėl mums staiga taip prireikė šviesos?
Štai ką rašiau, pristatydamas Rimvydo Stankevičiaus knygą „Randas“: „Kliaujantis krikščioniškomis aspiracijomis, svarstomos amžinos temos: meilė, kuri galbūt yra, mirtis, kurios galbūt nėra, ar visa ko laikinumas – pats amžiniausias dalykas po saule“. O maždaug tuo metu, remdamasis Evangelija pagal Morkų, kurios šešioliktojo skirsnio pirmojoje eilutėje sakoma: „Sabatai praėjus, Marija Magdelena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad atėjusios galėtų jį patepti“, – Donaldas Kajokas rašo eilėraštį „Mk 16, 1“: „štai takas, juo skubančios moterys trys / ryšely aliejai kvapnioji mira / štai – aš ir paklydus avelė aušra / nes meilė galbūt ir yra mirtis / kurios galbūt ir nėra“. Nežinau, ar Donaldas skaitė, ką rašiau ankščiau cituotame tekste apie meilę ir mirtį. Gal perskaitė kokią metafizinę špargalkę. Gal mus abu veikė Rimvydo eilėraščiai, kaip Rimvydą galbūt veikia ir Donaldo, ir mano kūryba. Nežinau. Tik D. Kajokas tą mirtį ir tą meilę sujungė į uždarą grandinę, ir srovė ėmė tekėti. O tuo iš esmės ir skiriasi poezija nuo šiaip sueiliuotų tekstų.
Meninė tiesa ir gyvenimo tiesa – du skirtingi dalykai. Ar tikrai? Kur riba tarp abiejų? Ir kur riba, kurią peržengęs poetas (poezija) nusižengia tiesai?
Gyvenimo menas lemia meno gyvybingumą. Gyvenimas ir menas gal ir neprivalo sutapti, bet, manyčiau, ir gyvenimo, ir meno tiesa yra tapati. Ji užkoduota žodyje „auka“. Kurdamas meną, aukoji gyvenimą, gyvendamas gyvenimą, aukoji meną. Klausimas – kam aukoji. Vėl iškyla Dievo idėja ar bent jau egzistencialistinės tuštumos bei savižudybės problematika. Nebenorėčiau ilgiau ties jomis apsistoti. Geriau pacituosiu „Bhagavatgytą“: „įkvėpimui aukok iškvėpimą, iškvėpimui aukok įkvėpimą“, arba „daug svarbiau aukoti ne daiktus, o minties atnašauti auką, juk visi veiksmai tolydžio išmintim pavirsta, Ardžuna“. Čia svarbus žodis „tolydžio“. Ir gražus. To lydžio.
Kas gali nutikti, kai gyvenimas ir menas sutampa? Taip pat gražių dalykų. Kitados skaičiau apie, regis, japonų dailininką, kuris patį prasmingiausią savo paveikslą sukūrė paklojęs ant žemės drobę ir nušokęs ant jos iš dangoraižio. Arba menininkas Evaldas Jansas, kuris norėjo papjauti ėriuką, o mane uždaryti į narvą ir demonstruoti kaip poetą. Taigi menininkas E. Jansas: tuščioje patalpoje prisirišęs virve už kojos: įsibėgėja ir krenta, pasrūva krauju, atsistoja, įsibėgėja ir krenta, išsimuša dantis, atsistoja, vėl įsibėgėja ir krenta... Tikra, paveiku, nenusižengta nei gyvenimo, nei meno tiesai, nors beveik visos ribos, atrodo, peržengtos. Poezijoj, manyčiau, saugiau. Jei tik nemėgini atstatyt Babilono...
Nei iš šio, nei iš to pradėjai groti roko grupėje. Ar daug dar yra dalykų (išskyrus poeziją), kuriuos norėtum padaryti, išbandyti, patirti? Kokios iš panašių patirčių poetui palankios, kokios pavojingos?
Esu daug ką išbandęs. Nepadeda. Tad patirti nieko nebenoriu, man ir taip gerai, pakanka idiotiškų sapnų – tiek miegant, tiek nubudus. Bet kokios patirtys poetui ir palankios, ir pavojingos. Ypač palanki bei pavojinga mirtis. Nes sena tiesa, kad geras poetas – miręs poetas, nebegalioja. Tad roko grupėje groju, tiksliau, grojau, ir iš šio, ir iš to. Tai buvo labiau dvasinė nei fizinė patirtis. Panašiai jaučiasi gal tik arenoje su menamais daiktais dirbdantis klounas. Deja, mūsų kolektyvas, Lietuvos rašytojų sąjungos vokalinis-instrumentinis ansamblis Wilniaus Cailiai ėmė byrėti. Nežinau, ar kada bepavyks visiems keturiems susieiti ir pamuzikuoti. Kolegos – rimti žmonės ir nelabai turi laiko. Mūsų lyderis ir grupės siela Alvydas Šlepikas nusprendė užsiimti tikru menu – kuria naują teleserialą, kurio garso takelyje gal ir galėsime išgirsi kelias Wilniaus Cailių kompozicijas. Liudvikas Jakimavičius, kiek žinau, dabar daugiausiai dėmesio skiria savo katei ir disertacijai apie humorą pirmojo Sąjūdžio periodu. Ir tik mudu su Herkumi Kunčiumi, pasivadinę Slankiojančiomis Sistemomis, mėginame įgyvendinti naują muzikinį projektą. Tad belieka palinkėti visokeriopos sėkmės jaunai D. Kajoko ir Petro Palilionio popgrupei Kowno Grooday.
Ar literatūroje dar liko reiškinių bei kūrėjų, kuriems juodai ar baltai pavydi? Kūrėjų ambicijas neretai skatina ir premijos, ir kolegų sėkmės bei nesėkmės. Kaip Tau, kadaise bei dabar? Ar tiek pasiekus jau galima respektabiliai mušti būgnus grupėje „Wilniaus Cailiai“?
Nepatikėsi, bet nepavydžiu. Kartais dilgteli kaip priminimas, kaip skiepai, bet tuoj pat tą jausmo užuominą nuveju, nes vystyti būtų bjauru ir gėda. Nes esu matęs, kaip tai atrodo ir iš šalies, ir iš vidaus. Baisiai juokinga. Tas jausmas gigantus paverčia gigantiškais nykštukais (H. Radausko terminas).
Pats paskutinį kartą, didelei savo gėdai, pilkai pavydėjau, kai S. Parulskis gavo Nacionalinę. Onei Baliukonei nepavydėjau nė kruopelytės, o S. Parulskiui, draugui ir gretaplunksniui, pavydėjau. Komiškai bandžiau vaduotis mintimi, kad gal S. Parulskis premiją gavo labiau už prozą, eseistiką bei dramaturgiją nei už poeziją. Nors pats Sigito poeziją iš visos jo kūrybos apraiškų vertinu labiausiai. Žinojau, kad gal tik jis vienas tos premijos iš tikrųjų vertas, bet vis tiek pavydėjau. Džiaugiausi jo sėkme ir kartu tos sėkmės pavydėjau – tai buvo kaip heroino dozė, beveik fiziologiniam lygmeny, nieko su savimi negalėjau padaryti.
Ir vis dėlto padariau. Prisipažinau sau savo debilizmą. Po to paskambinau Sigiui ir prisipažinau, jog pavydžiu. Žodžiu, prisipažinau savo ligą, ir mano džiaugmas dėl bičiulio sėkmės sustiprėjo, o pavydas kažkur negrįžtamai išgaravo. Nuo to laiko nesu niekam pavydėjęs – nei baltai, nei juodai, nei oranžiniai, daugiau neketinu to išgyventi.
O būgnai kol kas palauks. Palauks ir fanfaros. Metas dirbti Nobeliui. Ar žinai, kad mano ir žvaigždės Nomedos Marčėnaitės močiutė Matilda kilusi iš Odesos, kur mūsų prosenelis turėjo keletą krautuvių?..
