Rašyk
Eilės (77630)
Fantastika (2271)
Esė (1539)
Proza (10841)
Vaikams (2659)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aido Marčėno vaikystė

2006-01-28
Visi interviu laikraščiams, radijui ar televizijai, kuriuos dabar duosi kaip Nacionalinės premijos laureatas, greičiausiai bus vis apie tą patį, įsivaizduoju net klausimų matricą, į kurią tau teks atsakyti. Tiems, kurie tavo atsakymus girdės, skaitys ar matys, ko gero, nebus kaži kas nauja, nes jau ganėtinai esi išsišnekėjęs. Ir man šovė mintis pasikalbėti su tavim apie pradžią, tą laiką, kada pradėjai save suvokti pasaulyje, kitaip tariant, pasiteirauti tavęs apie tavo vaikystę. Kada tu pirmąsyk susivokei, kad tu esi tu?

Tai yra labai paslaptingi ir įdomūs dalykai. Iš manęs visą laiką artimieji tyčiojasi, kai aš sakau, kad prisimenu netgi labai ankstyvą savo kūdikystę. Jie sako, kad taip negali būti, kad pirmieji prisiminimai atsiranda maždaug nuo trejų metų. Ir noriu pradėti nuo tokio įdomaus pasakojimo (esu apie tai kalbėjęs, bet nepakenks ir dabar). Prieš penkiolika metų, kai mano dukrai buvo ketveri, mes einame su Nomeda, jos mama, Lazdynuose, ir aš sakau Nomedai: „Ar tu prisimeni, kaip mes per Velykas ėjome pasivaikščioti iš mano tėvų Vingio parko link ir kaip balandis praskrisdamas sparnu palietė tau kaktą? Ir tada mano dukra sako: „Prisimenu“. Kur aš suku?.. Dabar Kaune buvo toks mūsų poezijos vakaras. Ten susirinko nedaug žmonių. Be manęs, dar dalyvavo Eugenijus Ališanka ir Dovilė Zelčiūtė, buvo ir įvairių klausimų, ir kažkaip kalba pasisuko apie jūrą. Dovilė pasakė, kad mane malonu rytą susitikti Geteborge einantį nuo uosto, ir mano dėdė Rimas manęs paklausė: „Jei tau jūra taip svarbi, ar prisimeni savo pirmą kelionę prie jūros?“ Ir aš sakau – nežinau, bet pirmas mano prisiminimas apie jūrą yra toks: labai didelės ir sustingusios bangos. O jis sako: „Tiesą sakant, tu tada buvai aštuntam mėnesy, mama tavo buvo aštuntam mėnesy“. Tada aš pirmą kartą buvau nuvažiavęs prie jūros. Ir manau, kad tie dalykai vis dėlto yra labai svarbūs ir žmogaus pasąmonę labai veikia. Kai buvau vienerių, labai sunkiai susirgau, gulėjau ligoninėj ir vos nemiriau. Ir iš tos ligoninės man yra labai ryškūs prisiminimai. Visokiausi šešėliai lenda pro langus sutemus, kaip baisu toje svetimoj erdvėj. Kai mane perkėlė į vyresnių vaikų palatą, kur vaikai normaliai vaikščiojo, žaidė, aš juos prisimenu kaip labai didelius sutvėrimus. Jie turi savo žaislus, o aš nelabai dar moku su tais žaislais elgtis...

Kai važiuoju į kaimą, prisimenu dėdę Praną, Rudaminos mokykloje šokinėjantį per virvutę, – man tada buvo devyni mėnesiai, turėjau tokį trikojį vorą ant ratukų, į kurį įdėdavo vaiką, kad jis greičiau išmoktų vaikščioti, o aš devynių su puse mėnesio pradėjau vaikščioti, man jau jo nebereikėjo. Gal ir vėliau mane į tą vorą įdėdavo – aš jį puikiai prisimenu. Maišymų kaime – šuo Tūras raudonais plaukais. Aš jam išmečiau savo čiulptuką, bet išmečiau, kai man sukako ketveri metai. Tik tada aš čiulptuko atsisakiau. Jau buvau perskaitęs pirmąjį žodį ant knygos nugarėlės, ir tas žodis buvo „Iliada“. (Juokiasi.)

O sakyk, ar dabar, rašydamas eilėraštį, kaip nors stengiesi grįžti į tą vaikystės atminties lauką ir laiką?

Sąmoningai to gal ir nedarau, kad kabinčiausi prie to Rojaus, prie tos erdvės ar laiko. Labiau pasąmoningai tai vyksta, pati kalba ar paslapties pojūtis diktuoja. Apaugusio seno kaimo sodo vaizdinys ir visa kita veikia. Niekur tie dalykai – tekste ar už teksto – nedingsta. O kai sąmoningai bandau ką nors prisiminti iš Antakalnio (Vilniuj atsidūriau ketverių), vis prisimenu, kaip mes įsibėgėję lekiame į tokį palinkusį gluosnį prie krepšinio aikštelės. Tas vaizdas man vis iškyla ir iškyla. Prisimenu, kaip iš sienos krapštome saulėje šviečiančius špato akmenukus. Paskui jau temstant juos mėtome į dangų, ir juos puola šikšnosparniai, o mane kviečia namo mama, ir taip dar nesinori. Tuos vaizdus užfiksavau, ir jie eilėraštyje tikriausiai yra kertiniai. Po to jau visą tą vaizdą gali aplipinti istorijomis, nutikimais, nuotykiais. Visa Antakalnio atmosfera, kai gyveni tarsi mieste, grįžti namo išsimaudęs su glaudėm, ir tėvas grįžta su glaudėm nuo upės, ir randi kieme kaimyną, irgi grįžusį su glaudėm, kuris negali įeiti į namus, nes žmona išvažiavus į darbą daryti spektaklio…

Na. o kaip tau regėjos pats Vilniaus vaizdinys? Ar suvokei, kad gyveni dideliame mieste?

Vilnius buvo kažkur toli. Ten yra Gedimino pilis ir yra Katedros varpinė. Tokie atvirukiniai ženklai, kurie reiškė Vilnių. Tik paskui prasidėjo Vilniaus atradinėjimas, ėjimas į miestą, bet tai jau buvo vėlyvojoje vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje. Galbūt ir gerai, kad tuomet ne senamiestyje gyvenau, todėl tą atradimo stebuklą galėjau patirti. Ar pastebėjai, kad Vilnių labiau myli „ateiviai“? Buvau savotiškas ateivis. Man iš Antakalnio atėjus ar atvažiavus reikėjo atrasti visas tas Vilniaus erdves, stebuklingas gatveles, kai už kiekvieno kampo atsiveria visai kitas vaizdas.

O tavo brolis keleriais metais už tave jaunesnis?

Dešimčia metų. Tai radikalus skirtumas, tad, galima sakyti, buvau vienturtis. Mes su broliu prasilenkėme, ir tie sąlyčio taškai atsirado, kai man buvo dvidešimt šešeri, o jam – šešiolika.

Na, o ar prisimeni iš vaikystės kokių nors skaudžių dramų, kad būtų kaži kas labai skaudžiai nutikę, kas įsirėžtų atmintin?

Visas įdomumas, kad jų nebuvo. Nežinau, gal esu išstūmęs iš atminties visus skaudesnius dalykus, o gal buvau saugomas nuo nemalonesnių dalykų, nes mano visa aplinka ir šeima buvo labai teigiama, tokia su pliuso ženklu. Su labai aiškiom vertybinėm nuostatom, su labai inteligentiška pozicija ir padorumu, tad šeimoje su visokiom didelėm nuoskaudom susidurti neteko. Gal kur kitur, bet ir ten nelabai... Kaip tik vakar prieš užmigdamas ką aš čia nemalonaus prisiminiau? Kaip tik apie tai pagalvojau ir prisiminiau, kaip mes su viena klasioke pirmoje klasėje prieš Kalėdas, prieš Naujus metus išklijavome snaigių karpiniais visus klasės langus, norėdami labai gero. Ji vadovavo, aš jai padėjau. Ir nepasakyčiau, kad mes norėjome kam nors pasirodyti, mums paprasčiausiai buvo tokia šventė, mums atrodė, kad mes būsim labai geri, ir visi labai džiaugsis... O paskui mums reikėjo gramdyti nuo lango visus tuos klijus. Buvo tokia didelė neteisybė, o didesnių neteisybių tarytum ir nebuvau patyręs. Buvo, aišku, visokiausių dalykų, tėvas mane bausdavo, kai ko nors nebuvau padaręs, bet tai labai žmogiški ir labai aiškūs dalykai, bet kad būtų kokių nors siaubingų traumų, kurios būtų formavusios mane kaip asmenybę, – tokių nepatyriau.

Na, o pats šeimos modelis, tėvo ir motinos santykiai? Ar jie buvo irgi organiški, gražūs, o gal tave kaip nors jie žeidė?

Žinai, buvo labai aukšta tonacija, tokia po šiai dienai ir liko. Mama turėjo ir tebeturi labai išvystytą ironijos jausmą, ačiū Dievui, ir autoironijos taip pat. Tėvas – labai tolerantiškas žmogus, labai žmoniškas, ir tokia itališka atmosfera šeimoje buvo visados. Žmonėms iš šalies galėdavo pasirodyti, kad šeimoje vyksta baisūs barniai, skamba nuolatos pakeltas balsas, bet tai buvo labai natūralu, ir jie išgyveno 46-erius metus, duok Dieve jiems dar ilgai gyventi. O iš šalies žmogui gal atrodo, kad ten tikras pragaras. Na, o iš tikro, sakyčiau, ten toks labai smagus feliniškas vaizdelis.

Viskas labai gražu, o kaip tau sekėsi tvarkytis su Edipo kompleksu, ar nepavydėjai motinos tėvui?

Taip, visa tai buvo, visa tai aš išgyvenau, bet gal tai buvo susieta su šiek tiek kitais dalykais. Tėvas iš manęs labai daug tikėjosi, labai daug į mane dėjo vilčių, kad aš būsiu visų pirma žmogus, kad būsiu doras, kad ko nors gyvenime pasieksiu, ir staiga pasirodė, kad aš nieko nesugebu pasaulyje, kad rašau kaži kokius eilėraštukus, kurie yra nežinia kas. Išmeta mane iš vienos aukštosios, iš kitos, žmogus be vietos, valkatauja kažkur po senamiestį, ir tėvui visa tai buvo labai skaudu. Ir mūsų susikirtimas buvo labai aštrus. Būdavo, ir nekalbėdavom, ir stengdavausi ateiti į namus, kada jo nėra. Jei namuose maitindavausi, jis reikalaudavo iš manęs pinigų, kurių aš neturėjau. Bent simboliškai, kad užsimokėčiau. Ir dabar aš, būdamas suaugusių vaikų tėvas, labai gerai tuos dalykus suprantu. Tada turbūt irgi supratau, bet man buvo skaudu, ir visąlaik man norėjosi tėvui įrodyti savo. „Va, – sakydavau, – Josifas Brodskis irgi taip pat gyveno“. „Na tai ką, – sakydavo, – Josifas Brodskis yra išimtis“. „Tai ir aš galiu būti išimtis“, – sakydavau. O jis sakydavo, kad vienos išimties pasauliui užtenka. Kad ir kaip ten būtų, tėvas buvo ir dabar liko man pats didžiausias autoritetas.

Tai ką? Buvai lepūnėlis, saugomas kaip akies vyzdys nuo viso, kas buvo gatvė, blogi draugai?

Ne, aš nebuvau lepūnėlis. Aš buvau toksai „ačkarikas“, nevykėlis. Ir niekada neturėjau blogų draugų. Matai, draugai irgi yra duoti kaži kokiems išbandymams. Žiūrėk, galima sakyti: „Aš susirasiu draugą“, ne, taip nebūna. Vėlgi, kaip ir mylimosios tau nuleidžiamos iš dangaus, taip ir tavo tikrieji draugai. Arba jie tampa draugais, arba netampa. Visi mano draugai, kai kurie netgi su neigiamais bruožais, kaip kai kam gali pasirodyti, vis dėlto visi buvo geri žmonės ir yra geri žmonės. Ne be reikalo mano antroji knyga vadinasi „Angelas“, yra tasai angelas, kuris mane išveda labirintais, saugo, padeda, ir aš jaučiu labai didelę aukštesnės jėgos globą.

O kai nuėjai į mokyklą, ar pajutai kokį nors lūžį, kad štai baigėsi nerūpestingas laikas ir reikia paklusti naujoms primestoms konvencijoms?

Dabar taip galima vertinti ir jausti, o tada, prisimenu, atvedė mane su gladiolėm į mokyklą, ir ten prasidėjo visokiausios pamokos. Žinai, aš labai daug laiko praleisdavau kieme. Mano namas Antakalnyje buvo penkiasdešimt metrų nuo mokyklos, ir man nebuvo koks nors didelis peržengimas, kad reikėtų kažkur važiuoti ar eiti į visai kitą erdvę. Vis dėlto gerai, kad mokykla buvo toje pačioje erdvėj. Matydavau pro savo langus aktų salę, matydavau mokinius, sėdinčius klasėse, o kai jau reikėdavo į mokyklą eiti, tai peršokdavau per tvorą po pirmo skambučio, ir per antrą skambutį jau įeini į savo klasę. Tiesa, mokykloje buvau labai prastas mokinys. Iš pradžių mokymosi, o vėliau ir drausmės požiūriu. Buvau iš tokių mokinių, kurie yra labai keisti mokiniai, ir neaišku, ką su tokiais daryti. Ir dabar tokių tikriausiai yra. Tarsi ne durnas, tinginys – taip, ir vaizduotę turi, ir normaliai pakalba, bet niekaip jis nemoka gauti didesnio pažymio nei trejetas. Neišeina jam, ir tiek.

Bet ar stengdavosi tave spausti, daryti iš tavęs žmogų, ar numodavo ranka?

Vėlgi – turėjau labai gerus mokytojus. Fantastika, turėjau mokytojus, kurie mane suprato, ir ne tik mane, o ir visus klasiokus. Matė, ko iš jų galima tikėtis. Buvo toks fizikos mokytojas Grigėnas, kuriam iki šiol esu be galo dėkingas, kuris matė, kad iš manęs nieko nebus, matė, kad man su fizika yra visiškai prasti reikalai, bet jis, užuot varęs mane užsiimti praktikos darbais, pasikviečia mane į kabinetą ir sako: „Mačiau tave vakar „Mažvydo“ spektaklyje“. Ir kol visi ten sveria ir matuoja, mes kalbamės apie Mažvydą. Daugybė buvo tokių niuansų. Ir su matematika. Iš pradžių aš bėgdavau iš pamokų, kadangi man buvo baisu į jas eiti, nes aš nieko nemoku. Namų darbų nepadaręs, nieko nežinau, bet paskui matematikos mokytoja mane pasigavo ir sako, – na tu ateik. Ir aš sėdėdavau, o ji kaži kaip man tuos trejetus parašydavo, nors nemokėjau nieko.

O dabar ar kartais nesisapnuoja mokykla?

Sapnuojasi. Tą siaubą ir sapnuoju, kad vėl reikės laikyt kažkokį egzaminą. Kaip aš laikiau fizikos egzaminą – egzaminavo tas pats Grigėnas. Ateinu, gaunu du klausimus, o nieko nemoku visiškai. Nesuprantu net, kas ten parašyta. Ir vienaip pažiūrėjau, ir kitaip, o ten dar sėdi kažkas iš ministerijos... Tiesą sakant, nors Grigėnas buvo man ir atlaidus, bet atstumą visados išlaikė, buvo griežtas, baisus ir klaikus iki pat galo. Jis nors ir galėdavo pasikalbėt apie Mažvydą, bet rašė kuolus. Tai galvoju, kad reikia dabar apsimesti, jog man susuko vidurius, prieisiu prie to žmogaus iš ministerijos ir mėginsiu kaip nors gelbėtis. Gal kaip nors iškvies greitąją ar ką. O Grigėnas, matyt, perskaitė mano mintis, eina pro šalį ir sako: „Nebūk durnas, tik prie manęs eik“. Tai aš prie jo ir priėjau. Jis pasižiūrėjo į mano atliktus uždavinius, atidėjo į šalį, ir jų likimo aš nežinau. Paskui jis manęs klausia: „Marčėnai, kokios jėgos veikiama žemė sukasi aplink saulę?“ Aš sakau, – gravitacijos jėgos veikiama. „Matai, – sako, – galėjai penkis turėti“. Tai va toks buvau mokinys. Po to vienuoliktoje klasėje susibūrė gera mūsų kompanija, mes pradėjome domėtis daile, teatru, muzika ir poezija.

Na va, jau šiek tiek šilčiau. Sakyk, tai vis dėlto mokykla ne vienuolynas buvo. Juk buvo ir mergaičių, tai vis dėlto turėjai ir įsimylėt.

Buvau labai rimtai įsimylėjęs. Tai buvo devintoj klasėj. Ji buvo vienuoliktokė, ir aš ją įsimylėjau.

Bet tu jai pasakei, ar taip ir liko nepasakyta?

Aš nesakiau, bet ji suprato. Iš tolo suprato. Kai ji ruošėsi egzaminams, paskambino man kažkodėl, nors mes buvome visiškai nepažįstami, ir paprašė, kad aš jai atneščiau kažkokį devintos klasės vadovėlį, kurio gal reikėjo, o gal ir ne. Tai buvo mano pirmas stiprus įsimylėjimas. Po to jau buvo visokių mergaičių – draugių, bet tas įsimylėjimas buvo labai gražus. Ir buvo labai pozityvus, tiesą sakant.

O paskui tu ją kur nors matei? Gal ir pasakei?

Mačiau vieną kartą; ji dirba visai netoli literatūros, netgi sakyčiau – literatūroje. Tai buvo taip ne iš tikrųjų ir taip gražu, oru ir oriška. Nebuvo jokio artimesnio nei tolimesnio kontakto, tik Pink Floydų klausymas, kai atnešiau tą vadovėlį. „The Dark Side of the Moon“.

Bet ar suvokei, kad štai pasibaigė tas vaikystės ir paauglystės laikas?

Vėlgi ne. Viskas vyko labai nuosekliai. Kai man buvo penkiolika metų, iš ryto aš dar eidavau žaisti indėnus, o po pietų išsitraukdavau plunksnas ir kulniuodavau susitikti su mergaitėm. Po to nustojau žaisti indėnus, liko tik žaidimai su mergaitėmis. Tiesą sakant, ta vaikystė nelabai praėjusi ir iki šiol. Yra, ataidi kažkokie atgarsiai, kad ir tas mūsų popavangardas. „Wilniaus cailiai“, argi jie ne iš vaikystės?.. Ateina noras groti, muzikuoti, kurti tokį meną, kokio tada nebuvo lemta sukurti...

O ar yra kokių nors didelių atminties properšų iš to laiko?

Niekaip negaliu atsimint savo batų. Buvo laikas, kai tingėjau vaikščioti, o dar labiau – plaukioti, ir, užuot ėjęs į baseiną, į tą „olimpinių vilčių rinktinę“, kuriai priklausiau, važinėdavausi po miestą. Sėsdavau ir važiuodavau ratais trečiu arba antru troleibusu, po to persėsdavau į penktą autobusą, nes jis apsukdavo didelį ratą per Žirmūnus. Paskui Neryje susišlapindavau glaudes, kad tėvukas nepagautų (tiesa, žiemą tai būdavo sunkiau padaryti), ir grįždavau lyg po baseino namo. Tai čia momentas tarp tų iškritusių dalykų. Detalėmis vis dėlto gali atgaminti ir tą iškritusį laiką.

Mūsų metų skirtumas labai nedidelis, ir man atrodo, kad aš iš ano Neries kranto esu mėtęs akmenis, nes mokiausi 7 vidurinėj mokykloj. Per pertraukas jūs ateidavot ant savo kranto, o mes į jus mėtydavom iš savo kranto. Mes buvom rankininkai, tai už jus, literatus, mes geriau mesdavom.

Bet visados labiausiai kliūdavo baidarininkams. Baidarininkus apmėtyti būdavo labai svarbu. Kai varo upe aštuonvietė su vairininku, juos apmėtyti būdavo labai svarbu, nes kai jie prisiirdavo ir vydavosi, būdavo kiekvienam aišku – „pagaus – užmuš“. Tai buvo labai svarbi atrakcija.

Į ką aš suku. Man vaikystėj labai svarbus dalykas buvo upė, nes ant jos kranto aš gyvenau, ir didelė vaikystės dalis buvo susijusi su upe. Ir maudymasis, ir žuvavimas, ir daugybė kitų dalykų.

Absoliučiai svarbus. Žinai, ką reiškia „zaganialinti“? Paimi tuščią degtinės butelį. Prikiši akmenukų, išmuši butelio dugną, žolėm užkiši kaklelį, upėj padarai įstrižą užtvankėlę, pasmulkini į tą butelį kriauklių ir palieki upėj. Po to staiga bėgi, ištrauki, ir ten žuvys. Kartais patekdavo ir tokia kuoja, kad į tą butelį tik jos galva įlindusi. Įsivaizduoji, kiek tada buvo žuvies. Jūsų pusė to žvejybos būdo nežinojo, o mes taip gaudydavom. Tolesnio gyvenimo papročiai gal labiausiai ir priklauso nuo vaikystės upės kranto reljefo bei dugno ypatybių. Štai ir dabar aš savo eilėraštukus „zaganialinu“, tu gal gaudai kitais būdais.

Plaukė upe garlaiviai. Jau gegužės mėnesį pilnos pakrantės nugultos besideginančių moteriškių, pakrantės apaugusios žilvičiais, aišku, ir šokinėjimas nuo garlaivio, bet tuo labiau užsiimdavo chuliganai. Esu ir aš porą kartų šokęs. Prie mūsų upė dar buvo švari, nes pirmoji „gavniankė“ įtekėdavo ties klinikom. Ten jau prasidėdavo kitų teritorija. Tiesa, buvo ir keltas. Ten irgi vyko labai svarbus ir įdomus gyvenimas. Ten buvo chuliganų kiemai, ir už persikėlimą keltu jie imdavo duoklę. Gyvenimas buvo labai įdomus. Ir tie mūsų žaidimai kryžiuočius ir lietuvius būdavo labai įdomūs. Aš buvau pasidaręs šalmą, truputį jau susipažinęs ir su Lietuvos istorija, o toks Tadzikas lenkas buvo Vytautas Didysis su savo rusiukais – Smolensko pulkais. Mes tai buvome kryžiuočiai, aš – Ulrichas von Jungingenas, nes gražiai skambėjo. Kovodavom, o paskui mūšius aptardavom. Upė buvo tiesiog kaip gysla, per kurią prateka vaikystė.

Na, o kokių nors manijų – pašto ženklų kolekcionavimo, kapeikų rinkimo iš po „gazirovkės“ automatų – ar teko patirti?

Tai buvo privaloma. Kartą grįžau namo ir parsinešiau gal kokius penkis rublius. Buvau išlošęs. Bangom mokykloj užeidavo tie lošimai kapeikom. Paskui nuslūgdavo. Vieną kartą išlošiau, nors ir kaip būtų keista. Tik tėvas tada mane pagavo ir liepė eiti ir visiems grąžinti tuos laimėtus pinigus. Tai aš ėjau ir visiems atidavinėjau, o į mane visi žiūrėjo kaip į didelį durnių. Niekas už tai manęs labiau negerbė, bet aš grąžinau.

O kada užsirūkei ir paragavai alkoholio?

Rūkyt pradėjau gal kokių 14 metų. Ne mokykloj, o kieme. Vieną kartą, prisimenu, staiga lyg koks šėtono darbas – žmogus niekada gyvenime nerūkęs, o kyla toks klaikus noras taip imti ir parūkyti... Ir aš pasiėmiau degtukų, išėjau į kiemą, laiptinėj iš po grotelių imu rinkti „kantarus“. Ir eina pro šalį kažkoks senis sportininkas. Capt ir pagavo mane. Dar nebuvau net užsitraukęs, tik rinkau. Paskui atsirado visokių amerikietiškų cigarečių po tris rublius. Vaikai tuomet turėdavo santaupų, tai nusipirkdavau kokį pakelį, tai su chebryte parūkydavom, o tada norėjau parūkyti visiškai vienas. Nepavyko. Alkoholiu svaigintis irgi pradėjau kokioj devintoj klasėj. Tai jau labiau susieta su krepšinio varžybom ir Sporto rūmais. Tenai mes išgerdavom daug alaus. Fantastiškai daug alaus. Pradžioje iš automato, o vėliau mums ir parduodavo. Įsidrąsinom, ir mums parduodavo. Būdavo, koks vienas vyresnis atrodydavo, tai visiems nupirkdavo. Tais laikais nelabai kas ten ir žiūrėjo. Pagerdavom ir tada jau rėkdavom ant kokio nors „Uralmašo“: „Ubagai, ubagai“.

Namuose tėvas buvo spiritu užpylęs vyšnias, ir jos stovėjo kampe prie pianino. Man jos buvo labai skanios. Aš to spirito negerdavau, bet vyšnias išgraibydavau. Kaip strazdas.

Na, o kai tėvukai pastebėjo, kad tu rūkai, kad grįžti iš krepšinio kvanktelėjęs, ar būdavo kokių nors konfliktų, paauklėjimų?

Vieną kartą tėvai turėjo ištraukti mus po tų krepšinio varžybų, kai mus visus supakavo. Tai buvo jau mano minėtos „Statybos“ varžybos su „Uralmašu“, kai visi rėkėm „Ubagai, ubagai“. Buvo vos ne politinis skandalas, kadangi ten buvo kaži koks veikėjas iš Tarybų Sąjungos, kuriam išvertė, ką mes ten rėkiame. Tada visus vaikus supakavo, ir tėvai turėjo savo vaikus tempti iš milicijų ir vos ne iš saugumo. Tada nebuvo jokio auklėjimo, rimti dalykai yra rimti dalykai – čia daug nepaauklėsi. O šiaip tai būdavo. Vieną kartą, pamenu, tėvas išvertė mane, suaugusį berną, iš lovos ir diržu pavarė. Dešimtoką. Turbūt paskutinį kartą nuo jo tada ir gavau lupti. Buvau tada atšventęs rugsėjo pirmąją. Po to, kaip žinai, prasidėjo visi tranzavimai po Tarybų Sąjungą. Išvažiuodavom ir pavasarį, ir rudenį, bet, tiesą sakant, mūsų chebrai tie visi gėrimai nebuvo taip labai svarbūs. Kai tranzuodavom, turiu dabar pasakyti savo mamai, mes nevartojom jokių svaiginamųjų medžiagų. Jokių alkoholių, juolab – narkotikų. O kokiam nors Pitery gyvendavom kokioje nors komunoje, kur tuo alkoholiu, be planuojamos anarchistinės revoliucijos, žmonės ir tegyvena. O mes išlikdavom visai švarūs. Ir man atrodydavo, kad tie hipiai labai faini žmonės, bet jie geria. O kad pats geri, įkali vyno ar alaus, tai net nepastebi. Toks keistas susidvejinimas ir privedė prie tokio gyvenimo būdo, kuris buvo paženklintas alkoholiu. Tačiau tai jau labiau susieta su vėlesniais laikais, kai mokiausi Konservatorijoj. Ten jau pavarydavom kaip reikiant, kai prasidėjo labai rimta Vilniaus senamiesčio okupacija. Ten jau šitie dalykai prasidėjo neišvengiamai.

Na, o kaip tu dabar visą tą vaikystės ir paauglystės laiką vertini? Ar susikūrei jau kitus pasaulius, kurie tau atrodo dabar svarbesni?

Tai yra centras. Reikšmingiausia mano gyvenimo dalis yra būtent šita, kadangi ja aš visą laiką pasitikrinu, nes tada žmogui viskas įvyksta pirmą kartą. Ir tas pirmas kartas poezijoje yra labai svarbus ir formos, ir turinio požiūriu. Tu turi parašyti eilėraštį, viską užmiršęs, pirmą kartą, ir tas pirmas kartas pasitikrinamas savo vaikystės ir paauglystės patirtimi.


Liudvikas Jakimavičius
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-28 19:53
Strelnikovas
ir man kyla noras parūkyti, bet nerūkau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą