noktiurnas XI_26. Turint omeny tai, kad neprisimenu, tiksliau neturiu zalio supratimo, kokiomis aplinkybemis gime sis kurinys, prieinu isvada - jis apie moteri-lunatike, baltu besidraikanciu naktiniu baltiniu "padelkomis" besukuojancia stogu atbrailas (skersvejai, lotosai, gerviu (gal pazadintu varnu?) klyksmas... Tai butu vienintelis logiskas paaiskinimas. Ji juk nenuspejama, tad zinoma, ir nepatikima... :)
"Žurnalistinis tyrimas. Drugeliai"
Ilgai kirbėjo ta idėja, tačiau iki galo viso to užmanymo nepavyko įgyvendinti. Gal trūko kelių dienų, kiek viską apgalvoti, praplėsti. Fantazijos pritrūko. :) Tesinorėjo įamžinti gražius, rankas puošiančius drugelius. Tiesiog, kaip tokį reiškinį, kad jie nemiršta, gyvuoja. Tiek.
Džiaugiuosi, kad gavau šitiek komentarų, tai labai vertinga. Rašant ir iškart parašius pačiai viskas atrodė kiek labiau nei akivaizdu. Net jei iki galo nepavyko įgyvendinti, tačiau jei kas tame visame visame įžvelgė nors ką gražaus ir savito, sau artimo, ir ką palietė - ne ką prasčiau ir šitai. Smagu, ačiū visiems.
"Alkio akimirkos" parašytos jau senokai. Tuo metu tai tebuvo vienu prisėdimu subertas tekstas, prasidėjęs nuo varnų, nes jos kranksėjo po mano langu. Rašiau nežinodama, kur mane nuves tekstas. Tiksliau, rašiau, leisdama tekstui mane vesti, kur jis nori. Žinoma, po to dar keletą dienų taisiau - raišką ir stilių, bet esmė liko tokia, kokia parašyta iš pradžių.
Jeigu publikuočiau dabar - tikrai šis bei tas būtų pakeista, praplėsta, pagrįsta. Kita vertus, tai - tikras ir autentiškas tekstas, ir labai smagu, kad bet kokiu atveju pateko į Almanachą.
"Valtele tik" - apie ilgesį. Tik ilgesį.
Ilgiuosi to, ko neturiu. Dar labiau - to, ką, atrodo, galėjau turėti, bet - ne, neturiu. O labiausiai - savęs, vis ieškančios namų. Savyje.
"Pėdsakais" - kūrinėlis apie praradimus. Būsena netekus, retrospektyvinis žingsniavimas prisiminimais, žvilgsnis į priekį suvokiant emocines pasekmes - apie tai, jog nauja pradžia būna visada, apie tai, jog viską išgyventi galima keliaujant pėdsakais. Bet jokie pėdsakai nepakeis šiltų švelnių pėdų. Ištirpusių... Pabandžiau švelniai lyriškai, surimuojant (iškyla pavojus dėl rimo kiek "paleisti" prasmes) bet kad nenuskambėtų banaliai surizikavau mestelėti įmantresnių įvaizdžių (čia kyla pavojus perspausti, suteikti dirbtinumo prieskonį). Buvo įdomu kaip apie tokio tipo kūrybą mano klubo nariai. Todėl nuoširdžiai dėkoju už komentarus.
Almanachad Nr.2 neleidziama rasyti atsakymu, todel klausiu cia:
- Labai atsiprasau, gal ka praleidau (praklausiau). Su tekstais viskas aisku, bet kaip atsitiko, kad redakcijos ribos praplestos?
Visi siūlę kūrinius, vertinę ir komentavę yra milžiniški šaunuoliai!
Klubas gana vieningai pasirinko tą pačią ribą, tad nusprendžiau negaišti iki pirmadienio (savaitgalį kažkaip daugiau tam laiko) ir paskelbiau antrąjį numerį.
Jame yra diagrama ([D]), bet nėra autorių refleksijos ([A]), kviečiu almanachan patekusių kūrinių autorius brūkštelti savo „autorines anotacijas“ čia, šioje gijoje.
Taip pat labai kviečiu visus rašykus (susipažinus su iš pirmo žvilgsnio negudriomis taisyklėmis), prisidėti ir siūlyti savo (ne daugiau 1) ir svetimus (ne daugiau 1) kūrinius.
riba 4 tinkama. kartelę būtų nuleista jeigu kūriniai nedatrauktu iki 4. galetu tada būti 3,5.
perskaičiau diskusijas ir pagalvojau, kad tiek daug nepatenkitųjų atsirado vien todėl, liaudis turi paburbėti, kad viskas blogai. omnia iniciatyva buvo gera, nes tokių būdų buvo pakelti seniai skaityti kūriniai. tie, kurie burba siūlykite kūrinius ir juos komentuokite. čia visi gali dalyvauti almanacho kūrime. iš pradžių irgi skeptiškai žiūrėjau į šią idėją, bet vėliau nuomonė pakeičiau. gyvenkime draugiškai, kaip sakė katinas Leopoldas
Na gal "kartelę" 4,0 reiktų keisti tik tada, kai virš jos būtų mažiau nei trečdalis siūlytų kūrinių (arba iš vis nebūtų :)) O dabar yra virš pusės, almanachas gaunasi , tad viskas tvarkoje - visiškai nepaisant kas kam patinka ar ne . Aha.
Man irgi daug kas nepatinka. Pvz, kokia paskelbta "Metų" knyga. Nepatinka net kokios pasiūlytos. Nepatinka ir pernai išrinkta. Ir užpernai. Nepatinka, kaip išsirikiavę metų laikai, kad debesys kybo virš žemės....