Wride ir carpet deus diskvalifikuoti, nes jie tik žaidžia žodžiais, net nemėgindami pasinaudoti sąvokomis. Toks būdas yra itin nevaisingas, beveik nereikalaujantis fantazijos, atimantis atradimo džiaugsmą ir atitinkantis „mikrobangio mąstymo“ paradigmą (jei kas nepasidaro per penkias minutes, tai to ir neverta daryti).
Tam tikra prasme tai požiūrio į kūrybą klausimas. Ar aš gerbiu savo skaitytoją? Ar man publikavimo faktas svarbiau, nei kūrinio turinys?
Tad esame, kur buvę:
epoletas, riktas, dakrifilija
Dabar yra du keliai, kuriuos įmanoma pasirinkti: a) susiradus sąvokų prasmę ir kontekstą suplakti intrigą arba b) bukai spaminti.
Kostas sutriko, kai paieškoje įvedęs žodį 'dakrifilija' gavo gausybę nuorodų į nekrofiliją, išties nemalonus riktas, tad pabūgo gilintis į žodžio 'epoletas' reikšmę.
Kartais naktimis į ištuštėjusį cechą Alanas Kubota nusinešdavo patefoną, kur visiškoje tamsoje klausydavosi Folsomo kalėjimo bliuzo ir grožėdavosi iš betoninio grindinio kylančiomis žaltvykslėmis – pakvipdavo rudeniu ir palaidoto priešo atsiprašymais.
Basutes ji našėsi rankoje, šokinėjo per balas, linksmai taškydamasi ir mėgindama keliamuose pursluose įžiūrėti bent menkiausią vaivorykštę, ir visai nepyko dėl ką tik įvykusio incidento, visokių žmonių pasitaiko, visi juk negali būti vien šventosios karvės...
Jis taip ir skriejo, tai pasiduodamas savo aistrai, tai jai pasipriešindamas, pavėjui ir prieš vėją, it musė, iš paskutiniųjų besistengianti neįkristi į santuokos barščius.
Sargų puotoje armonika grojęs angelas nesugebėjo ja perteikti tos dienos visų džiugesio,nes jam iš minčių vis nepavyko išmesti mėlynakio dešimtmečio berniuko, kodėl su batraiščiu mirtinai nukankinęs mažytį šuniuką, jis tik kreivai nusišypsojo ir nubėgo pas ją kviečiančią mamą, palikęs jį tyliai inkšti jazminų pakrūmėje.
Metai nenumaldomai bėjo ir man iš pasturgalio ėmė byrėti smėlis, galybė smėlio, tikros smėlio pilys ir tai buvo gražu,brandu bei simboliška, tad kol dar neišsikvėpė paskutinis mano auodūsis, aš surinkau visą išbirusį smėlį, užpyliau jį medumi ir gavosi nuostabi, fituristiška dekoracija ateities kartoms - pusiau valgomas skruzdėlynas.
Knygą, kurioje buvo rašoma apie lestrigonus – Odisėjo sutiktus milžinus kanibalus – skaičiau virtuvėje, atrėmęs ją į džiovyklę ir kramtydamas širdutės formos sausainį – panašiai, kaip lestrigonų karalius Antifatas, prarijęs nelaimėlį Odisėjo pasiuntinį su visa jo antikine pasiuntinio širdimi...
- Gera mintis trinti bites grūstuve, bet nuo dirbtinio medaus greitai kiūra dantys, - pagalvojo meškiukas gulėdamas šezlonge ir giliai atsikvėpęs spjovė amalgamos trupinį iki pat raisto pakraščio.
Galvoti jau nebuvo ko ir apie ką, Hirochito tiesiog turėjo atlikti savo šventą pareigą ir charachirio (sepuku) procedūrai buvo paruošta viskas - aštrutėlis tanto, kilimėlis sugeriantis kraują .. tik kažkokia kvaila bitė vis sukinėjosi aplinkui, savo dūzgimu ardydama lemiamos akimirkos rimtį ir Hirochito niekaip negalėjo atsikratyti minties apie senelės akmeninę grūstuvę - su kokiu malonumu jis dabar sutrintų tą priklydėlę bitę.
Po ilgo egzortų skaitymo kuprius kunigas jautėsi toks išvargęs, kad vos įstengė užrakinti bažnyčią ir užmauti arkliui pakinktus; tada, stenėdamas įsivertęs į vežimą, staiga prisiminė, kad ant priekinių klauptų liko terbelė su ūkininko atvežtais lašiniais.
Kantriai laukdamas, kol Zosė įvykdys pažadą perjungti kanalą su prieš valandą prasidėjusia tiesiogine futbolo rungtynių transliacija, o tuo tarpu tuščiomis akimis stebėdamas “Mis Provincija” įrašą bei periodiškai pasiglostydamas sopantį pakaušį, Anupras pralemeno:
- Žinai, Zosele, žiūriu aš į tuos visus konkursus ir galvoju, kad jei tu ant scenos užliptum, tai ne tik kad ji – geriausiu atveju – sudundėtų, bet ir komisija be amo liktų...
Pirmininkui išsinešus tirpiklį, Aloyzas tik stipriau apsikabino Zosę, kuri, pajutusi atgyjančią ietį, tik susijuokė žemu balsu, subalbatavo tarsi didelė kurapka, stipriau prispaudė rankomis guzą ir pamažu užsimerkdama panaikino juodu supantį pasaulį, net jo garsai kažkur tolo ir tirpo, tarsi apimti keistos popietinės difuzijos.
Pažvelgęs į virš varstoto kabančią meistriškai už dulkėtų kelnių paslėptą Zosės nuotrauką, darytą Lietuvos pieno ūkių asociacijos organizuotame melžėjų konkurse, pirmininkas atsiduso ir pajuto tokį kartumą kažkur giliai gerklėje, kad panoro užsiversti ir vienu ypu išgerti visą rankoje vis dar laikomo tirpiklio butelį, bet prisiminęs, jog prieš kelias minutes žmona supylė burnon pelynų arbatos šaukštą nuo virškinimo, persigalvojo ir ištiesė ranką prie kitoje slaptavietėje stovinčio samanės butelio.
Užsikosėjęs ir vargais negalais išspjovęs sausainį, kuriuo ką tik vos nepaspringo, pirmininkas, niekaip negalėdamas atitraukti akių nuo vaizdo virtuvės grindyse, ėmė nerišliai lementi: – Anuprai, Zose, ką Jūs čia dabar... jau laikas išaugt iš tų sauskelnių... užsukau tik... užsukau tik... ėėė... kaimynai, paskolinkit gi to... tirpiklio!
- Anuprėli, katinuk, - nubraukia taburetės šipulius nuo be gyvybės žymių ant virtuvės grindų tysančio vyro pakaušio Zosė ir spaudžia taukuotą šlapią mazgotę prie didžiulio raudonai mėlyno guzo, - juk aš apie pirmininką tau viską nuo alfos iki omegos išklojau... skaidruma visiška ant sąžinės ir tarp mudviejų... kam gi tu tuo kabeliu užsimojai, Anuprai... Anuprai?
– Zose, ką tu čia dabar, pirmininko numeris kartojasi per visą skambučių išklotinę, tuoj nutrauksiu kabelį ir juo tau gerai užvanosiu, nereikės nei trąšų, nei bidonų vežioti po pievas, – ir nepadės tau nė šventikas, nė krokodilas!