Rankas kryžiuoju prieš pat klaviatūrą, pasuku veidą į šoną ir gulu ant šios skaidrios, nematomos pagalvės, lyg turėčiau pašonėje kokį nors idėjų akvariumą, pasaulių kartoteką ar tiesiog kubinį decimetrą įelektrintos vaizduotės, kurioje kyla imperijos ir pabėga nuotakos, mažyčiai robotai dailiais perasparniais kovoja su nepalankiais atmosferiniais reiškiniais, kažkur iš šono ošia praeities jūra, kažkur virš galvos meteorais žybteli akimirkai atsiverianti ateitis, teksta tampa perregimas, kaip virpantis oras, neapčiuopiamas, kaip vertingas, įdomus sapnas, kurio visvien pabudęs neatsiminsi...
Paimkime kad ir vieno sakinio žaidimą. Tai yra tam tikros pratybos, paimti tris šukes ir įžiūrėti pasaulį už jų, ne tik įžiūrėti, bet ir parodyti skaitytojui. Formatas paprastutis, bet permeti akimis rezultatą ir išsyk gausybė empatijos: kiek jis valdo sakinį, kiek turi pasaulių viduje, kiek geba flirtuoti su skaitytoju.
O galima tiesiog perrašyti tris pradinius žodžius, šiek tiek keičiant linksnius ir formas. Sakinys juk.
Arba tyčia priplėšyti poetiškų draiskanų. Aš nuoširdus, nemeluoju pats sau. Turiu teisę, sielos gilumoje esu meninkas.
Aplamai Leonas buvo grynas neonas, na gal trupučiuką su negerumo priemaišomis (kuriuos ne laiku šešėliuodavo) , bet tai jam visai netrukdė vakarienei suvalgyti kokį saldesnį rašyką - iki tol, kol keletas puspročių "nulaužė" komunikacijų tinklą, taip sutrukdydami abejotino pasirinkimo iliuziją.
"dobilas tėra arklys" - pasakė kiaulė, regis vos vakar maldavusi antifrizo, bet šiandien ji tokia karšta, taip gerai iškepta, jog net didysis brolis nertų į šiosios skylę net nepasvarstęs.
Šiandienos rytas prezidentūroje nieko gero nežadėjo: pagrindinis mano, kaip referentės, darbas buvo kaip nors po bemiegės nakties nulaikyti švininius akių vokus, kad jie krisdami ant grindų nesukeltų didelio triukšmo, kuris galėtų kelti trukdymus numatytam prezidento skambučiui žmonai.
Be Dievo tu neatgausi nieko, nes tik su juo žmogus yra beribis, o šiaip...kad ir į kokius dažnius pereik, kad ir kokias riekes krimsk, vieną dieną vis tiek pasijusi tuščias ir išsemtas, nes toks ir būsi – nes jau būsi išnaudojęs visus savo resursus, kurios kasdien gali papildyti tik Šventoji Dievo Runa arba tas, kuris ją turi, tad įsigyk ir tu ją, mielasis.
Ryte man viskas ir vėl atrodė miglota: ir noras žaisti, ir taisykle virtęs taisyklių laužymas ir išimtis apie išimties išimtį, tad tik apatiškai laukiau, kol nei išimčių, nei taisyklių neišpažįstanti saulė banaliai dar keliskart perskros mano dangaus skliautą ir galbūt vėl atgausiu kvapus, spalvas ir skonius.
Timas atsargiai apsižvalgė - aplink į visas puses plėtėsi kopūstų laukas, kopūstai kopūstai kopūstai, horizonte jie nepastebimai susilieja su garbanotais debesimis, ir atrodė, kad dangus irgi toks pat kopūstų laukas, kuriame, prisilaikydimi smunkančias kelnaites, skraidė kažkokie angeliukai - viskas lyg kokio liaudies menininko (pakvaišusio kopūstais ir cherubinais) tapyboje.
Tą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmųjų metų liepos trečią dieną nerūpestingai šokinėjau ant batuto mūsų gražaus medinio namo vidiniame kieme Kauno Žaliakalnyje, klausydama ką vyresnė sesuo Elzė, grauždama batatą, nuknistą kaimynų darže, aiškina apie keplerizmą, apie kurį neturėjau žalio supratimo, kai užėję vokiečių kareiviai išsivedė tėvą ir Elzę; mama tuo metu buvo išėjusi į knygyną.
Ėmiau va taip kažkaip ir pasiklydau , ne jau, baikite - ir ne girtas ir net nelabai pavargęs, ir net ne naktį, nors čia kaip pasakius - būna toks visas gyvenimas - naktis juodžiausia ir net jokių prošvaisčių švieselių ten ir , bet čia niekai - pasiklydau tarp trijų kupstų - Irenos, Žmonos ir Sutuoktinės, nes Irena yra - tai yra Irena ir net irena(os), Žmona - jei jau iš didžiosios - tai yra Lakshmi ir Sarasvati ir Šakti ir dar Izidė all in one, o Sutuoktinė ... tai čia jei virš 40, tai jo, o jei kokie 36/38 - surogatas tik , bet pasiklydau vienok, tai va ir tiek.
Unt kairies runkas viens mon nagas tapą transseksualijum i nusprendavoja ką no šiolei bus naga a ne nagas - mon iškart nervasai pakryką nachrėn, nuviejau pas dakatarą, oms v'moni fyltru inkiša, bet nepadėja nykijek, tą aš pradėjau lankyt juogą, i po savaitės pasijuntavojau kap kokis galvakuojis, belemnits mažu.
Nagas užkliuvo už kažko kieto ir tučtuojau išvertė titnago gabalą, na tokį gabaliuką, ne per didžiausią, bet gražiai blizgantį, o kiek tolėliau akys jau užgriebė kyšant lyg kokį spenelį, – aiškiai ten buvo laumės papas ir mano širdis suspurdėjo iš laimės!
Aukso arkos šešėliams krentant orchestrui ant nugaros, kažkur netoli pasigirdo veršelio bliovimas - durklo švystelėjimas gailiai, skaniai (net seilės pradėjo kauptis) nutolęs; tačiau apkartusį saulėlydį nubloškė mano žmonos šypsena: žmonos, kuri buvo visiška kūtvela, bet mūsų kaime (istoriškai) rasti grynakrauję buvo itin sudėtinga - tai jos liežuvin panirau nė truputėlio neverkšlendamas.
Va koks gražuoliukas, raudonšonis toks, gražiai jau prinokęs, - džiaugėsi Antanina, dar paspjaudžius padurku nublizgino rasto padaržėje obuolio šoną, - nešiu Konstantosui, gal susigundys, juk kaimynka vėl jį vargšelį vieną palikus.
Ale kapti posmoril v'adijala, a ten išskyros mažu ne mon žmuons, tą nusnervinau kak kokis grafas, i išpyliau, nachrėn, kavą un klaviatūros; a ta kava nešpėtna yr on man v sedasutą į užantį mikliai naskokino i padušku apšyka, atsprašant - vopšim tokis chrienas, mon didi sugieda, reikėja v'miestan važiavotai viešinskuju transportasu, kap troleibusu ali autobusu, bet atėjus vakarėlui pas moni ataja dukra, i supratau, ka dar ne vysas svietas nugarmėja man į sėdimają.