- Jėzusmarija, Anuprai, kas toj Aloyzianoj dedasi, - per muilo operos reklamą ką tik matyta naujiena su barščius verdančiu vyru dalijasi Zosė, - krokodilas puolė ir sudraskė per pievą važiuojantį sunkvežimį..., o tu tik įsivaizduok, kas būtų nutikę man, kai pirmininkas savo tandemu vėžino mane po šventiko pievą... jei ten krokodilas būtų tupėjęs... ups... tik iki pieninės pavežė... arčiau nei pro kultūrnamį... bidonai sunkūs buvo...
Ponas V negalėjo pakęsti apšaukimo grafomanu, o jau ir senas buvo, tad prieš atkištą revolverio gaiduką vis vebleno: "vyrai, aš knygnešys, knygnešys, juvelyras aš, juvelyras, ne kaip tas ten gramo-grafo-gramofonas"
Važiavau vingiuotu Lenkijos keliuku, pro žole apaugusias kalvas, aguročių laukus, pakelės užeigas ir valiutos keityklas, retsykiais vis šyptelėdamas dėl kokios nors paikos reklamos (šypsosi, mat, dantuolis), o mano mintys lėkė keliu greičiau už vėją, iš anksto nutūpdamos mažoje kalnų trobelėje kažkur už Krokuvos.
Tatjana savo plaukuotų kojų kasas buvo susirišus kaspinėliais - ėjo gatve ir vebleno "pliumpt pliumpt aš femen femen femenista", kol galiausiai jos kelią pastojo Aloyzas - "MRA - vienintelis tikras aktyvizmas" jis pasakė mojuodamas savo keturlapiu dobilu.
Nekenčianti pasaulio feministė dizainėrė nutarė atkeršyti visoms moterims turinčioms vyrus, todėl apstatė kambarį tokiu būdu, kad fonetika visoms namų šeimininkėms ir ne tik(!) sukeldavo epilepsiją...ir tik katinas Klimaksas ramiai gėrė pieną prie televizoriaus ekrano.
Sugižusia mina Anupras klausosi eilinio Zosės bambėjimo:
- Visą gyvenimą tau paaukojau... kur mano akys buvo... kai garbę man po gegužinės tėvelio daržinėj nuplėšei, nuo skardžio šokti norėjau, tik niekur jo neradau..., o dabar dar tu drįsti ginčytis, kad ne tavo eilė išnešt pamazgų viedrą?!
"Žmogžudys! Kanibalas, kanibaaalas!" - klykia lyg šarkos baltą birželio naktį, na ir kas - kanibalas, mat - leiskit, paaiškins jums senis visus reikalus, gal nustosite šūkalioti lyg įsiutusių gyvulių gvardija.
Šliauždamas palei seną, palmetėmis puoštą sieną, donas Anupras pradėjo gailėtis, kad išmetė pjūklą (papildomas svoris), o kaip praverstų - spygliuotos lianos, apaugusios dvokiančiais šungrybiais, kabinosi į aprangos liekanas ir skaudžiai gėlė, nuodydamos jau ir taip vos bepajudantį kūną.
Negrabiai terliodama aukso spalvos pusšešėlius ant ryškiai žalių šešėlių, Zosė šūktelėjo gerą pusvalandį koridoriuje laukiančiam suprakaitavusiam Anuprui:
- Jau baigiu, baigiu... bet eisim į Bergmano „Rudens sonatą“, o ne į tą tavo kvailą... kaip jis... „Kulką į galvą“ – nepakenčiu Stalonės...
– Ar būtina visur spamint, ir viską griauti? – taip mąstydamas apie baskelmoškę ir jo keliamą galvonešį (kuris, kaip bežiūrėtum, net nebuvo panašus į jokį trojos arklį), šio ilgo sakinio autorius pats sau pridūrė: – Nudegę iki šokoladinio atspalvio puikiausiai galėjome skristi viršum neištirto pusiasalio, ir artimiausią naktį mums net nebūtų prireikę termoforų (elementarių pūslių su karštu vandeniu, jei kas klaustų).
Ponaitis F ir poniutė Ž pasišikinėdami ėjo daktaro B.B.Ž pusiasaliu (Jis buvo poniutės Ž proprosenelis) ir priėjo perėją - o ten buvo kažkoks keistas dalykas, F niekaip nesuprato, kas ten, ir paklausė Ž "kas ten?" Ž atsakė: "durnius tu, F, ten termoforas - rodo spalvas ir temperatūrą" ir abudu pasileido ieškoti Pono U šokolado.
Anupras taip didžiavosi savo arkliavagiška kilme, kad jautėsi daug pranašesnis už savo žmoną Zosę, paprasto arkliaganio dukrą, kurią pašiepdavo kur įmanydamas, net ir virtuvėje:
- Toli, Zosele, tavo zupei iki mano mamutės – ir bulbos prisvilę, ir morkvos sutežę, ir cibulių nė ch... nesijaučia!
Pagaliau, Kasumi dangaus žydrynėje išvydusi tamsų taškelį suskubo praverti langą ir įsitaisyti krėsle, netrukus slaptasis bičiulis nutūpė ant peties – kokia žinia šį kartą ? – juodvarnis suskleidė sparnus į štilį, ji panardino sąmonę į sinkopę, kad suprastų vienas kitą.
„Tokį laužą, bl..., tik į šrotą varyt, o tam asilui kiaušus nupjaut pagavus – prasip..... kiaurą dieną už ačiū!“ – piktai šūktelėjo Anupras mechanikui ir spjovė ant išblizginto „BMW“ kapoto, kas buvo didžiausia jo klaida, nes Guzas, jų dirbtuvių „stogas“, traukė paskutinį dūmą prieš didingai įžengdamas pro jo globojamo garažo duris.
Gyveno tie žmonės ramiai ir laimingai, kol neatsikraustė į jų šalį didžiulė žmogėdra - nasrais aštresniais nei pačios smailiausios žirklės, karštumo baisesnio nei pati kaitriausia orkaitė ir greitumo sulig greičiausio automobilio - tada ir prasidėjo visos jų bėdos.
Zosė raudodama išbėgo iš palėpės – kandys jos nuostabiąsias apynių spurgų raštu megztas pirštines buvo suvarpiusios lyg rėtį, tad apie pasimatymą teks pamiršti, nes per tokią pagelą be pirštinių ji nesusitiktų nė su pačiu Azazelu, o čia gi tik Anupras...
Kaip visada, prikeltas košmariškų sapnų, Juokdarys nusliūkino į pokylių menę, juk kol tarnai neužsiėmė šluostymais plovimais valymais po puotos likdavo ir pilnų taurių ir ... taip taip - bufetas vėl stovėjo menės viduryje, aišku kad princas siautėjo, nes visur balti miltai, ne ne, ne krakmolas koks, gerieji milteliai, mielieji milteliai ... ach.