Paklaidžiojęs apleisto prekybos centro griuvėsiais Aurimas prisėdo ant surūdyjusio eskalatoriaus laiptelių – pro sienos plyšį matėsi vangiai virpanti vėjarodė ir Aurimui pasivaideno, kad ji juda į taktą jo galvoje įkyriai skambančiai Oginskio polonezo melodijai.
Laiptai priekaištingai spoksojo į jo sulysusį veidą, savo kampuota išsiviepusia marmūze erzindami kiekvieną jo nervų galūnėlę, kaip kad rytas erzina neregį, kaip kad nauja aušra vimdo beprasmybe bespringstantįjį, kaip kad sėkmės nuojauta purto visko mačiusįjį.
Pirmiausia iš tirštų rūko duknų išniro jo nosis, po to ir visas kūnas, milžinas be garso artinosi prie kranto, stabtelėjęs pasisuko ir pamažėle priglaudė savo baltą šoną prie nudilusios prieplaukos; vos garlaiviui sustojus į denį tylutėliai išžingsniavo žemaūgis, smulkaus sudėjimo vyriūkštis, šeimininkiškai nužvelgė savo miestą ir, prispaudęs žalią fleitą prie lūpų, papūtė.
Nuo šio įrašo iki gegužės 12 d. 8:59 val. čia skelbiami įrašai dalyvauja žaidime-konkurse "Prozos kalnas". Plačiau apie tai ieškokite atitinkamoje diskusijų gijoje.
Suspaudusi rankoje nebaigtą skusti morką ji nė pati neprisiminė, kaip įveikė tuos laiptus, kaip atlupo kuparo dangtį, ant kurio vėliau atsisėdusi skaitė ir skaitė laišką iš pageltusio voko.
Pirmi aušros spinduliai paauksindami butelį Zaratustrai atskleidė būties beviltiškumą - aiškėjo kad butelis tuščias ir pasikasius kudlas jam beliko ropštis gatvėn , kur netikėtai smogė nevilties ir įniršio priepuolis - geriausioje išmaldos prašymo vietoje išdidžiai išsišiepęs sėdėjo Nyčė.
Šaltis jau buvo įpusėjęs naktį, juodas apvalkalas gaubė ledinį žiemos dangų, tik pašvaistė vėlavo, priversdama laukti ir tirpti iš nerimo; bet staiga tai prasidėjo - šviesa aptėškė dangų lyg persirpusio persiko minkštimas, o tada šiltai, tarytum tirštas sakų sluoksnis, ėmė varvėti žemyn - kapt, kapt, po lašą, vis ryškyn ir artyn, kol spalvos, šešėliai ir tonai susipynė į tobulą paveikslą, portretą, ne, net ne portretą, o apčiuopiamą akmens kamėją - tai buvo ji.
Garams lėtai kylant į jauno mėnulio skaisčiai nutviekstą padangę jis gargaliavo rankoje mėšlungiškai gniaužydamas savo mitrą, stebėdamas nusidriekusį klono šešėlio atvaizdą ir stengdamasis suprasti.
Naktis buvo juodesnė nei galima būtų ją pavadinti naktimi, nors lange šmėsčiojo pravažiuojančių automobilių šviesos, lyg apakusi ieškojau jungiklio mygtukų, jaučiau, kaip nusimečiau prakaito primirkusius marškinėlius ir suklupau ties siena, su krucifikso šešėliniu atvaizdu.
Tylus stovėjau tamsioje virtuvėje, žvilgsniu slinkdamas per duonos trupinius, tešlos nuotekas, apnašas and vidinių arbatinuko šonų ir aprūkytas užuolaidas už kurių į nakties dangų kopė nudilęs mėnulis, apšviesdamas įtrūkusį vandens bokštą...
Elena niekaip negalėjo atitraukti savo minčių nuo negyvėlio su ragais, kol kas gulinčio jos spintoje: atsirado iš niekur, išgąsdino ją iki sielos gelmių, lakstė po kambarį, kartodamas vienintelį žodį "vienapusybė", po to, atidaręs spintos duris, griuvo negyvas tiesiai jon, ir ką dabar jai, pavyzdingai psichologijos studentei daryti?
Lyg drakono uodega, lyg protuberantas, slegiantis nepraeinamu rūku, gaubė ir vilko jo likimą
užburto rato mistika, užgoždamas visa kas gyvybinga ir pažangu, neleisdamas išsitiesti , lyg kažkoks fatališkas dantiratis rietė jį vis ir suko į sraigės kiautą.
Tai beveik vidinė malda, atsivertus diskusijas, o, kad nebūtų vėl ta amžina pelkė, tos nuolat kylančios kvailos rietenos, tas banguojantis absurdiškų komentarų kilimas, užuot ką nors sukūrus, užuot išbandžius ką nors naujo, užuot parašius bent sakinį kūrybiškai...
Jį apniko pyktis dėl savo bejėgiškumo, bet ta nemirtingumo idėja tiek masino vaizduotę, kad jis galų gale nebepajėgė atsilaikyti, pasidavė ir nulėkė lyg į sūkurį, verpetą, nežmoniška jėga traukiantį į savo žiaurų vamzdį.
o gyveno jie dangoraižiuose lyg uolose, vibravo vėjui pučiant prie mažiausio krepštelėjimo griebdavosi kuokos kai jų diagramos neatitikdavi realybės piešinio
Galų gale jiedu užsikvempė ant indaplovės, nekantriai ir negrabiai, virpančias it į medų įmerktais pirštais, pusiau užsimerkę, pusiau apkurtę ir pusiau apgirtę, barstydami po grindis jazminus iš beviltiškai kapituliavusios jos šukuosenos, dar žiebtuvėlį ir raktus, dar, barstydami, dar ir dar.