"Reikia pakviesti meistrą", - tuo metu galvojo Markizė, beviltiškai žiūrėdama į sugadintą viralą ir mojuodama uodega, nes net apėjusi kambaryje šimtąjį ratą ir dusyk skaudžiai trenkusi galvą į sieną niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš gartraukio ėmė byrėti žolė.
Kiro ausis pasiekęs laukinis kvaknozauro ryksmas jį taip nustebino, kad pravėręs snapą, pametė deserui nešamą šakniagumbį: tas reikalaus keršto, pagalvojo paukštis, pašiaušdamas visus nugaros spyglius.
„Kitkits puvo atėjęts“, - pagalvojo Kitkits, kol Kvaknozaurats , net patsitsiautsęts vitsats tsavo plunktsnats, triotskino tarp dantiratscių atsteriopiliutsą, o kol patskui dairėtsi - „ir dar gal kada ateits“, o tada patakė Kvaknozaurui: „ Nori dar?Dar ko!Metsk monetą! Ir jei itskrits Tventoji zemė, tai galpūt...Pim pim!“
„Iliuminadoje, laimei, nėra kvaknozaurų“, – dar pagalvojau, atidžiai apsidairęs ir mikliai įšokdamas į asterobiliusą, ir kaip tik tuo metu pirmąsyk išgirdau tą keistą, gergžgiantį garsą, vienu metu primenantį ir į stiklinio puodo kraštą atsitrenkiančių tešlos plakiklio menčių barškėjimą ir gęstančių reaktyvinių tūtų ūžimą
Bet, palauk, - o kam man tie sumauti triufeliai ir koks čia poilsis tada, kai ta pirmapradė mergina, su kuria pačioje pradžioje taip uoliai tąsėsi uodeguotoji Marqusė ir Omnia, staiga kažkur visiškai negrįžtamai dingo ir tada taip gaunasi, kad čia, po velnių, ne joks ne poilsis, o tik nuolatinė isterijos bala ir užlūžusi plokštelė, nieko daugiau, joks ne smagus žaidimėlis, ania???
Šiaip ne taip išklampojusi iš pelkės, prisėdau ant palūžusios pušies. Nugara patogiai rėmėsi į šakas. ,,Tikras fotelis'' - pagalvojau. ,, Nieko čia nėra, teks traukti toliau. Akivaizdu, kad triufeliai čia neauga''
Ilgi ir pabalę Severijaus pirštai lėtai slinko kolbos vingiais, o karštligiškai degančios akys išdavė didįjį susijaudinimą – po tiek metų bandymų senoji graviūra pagaliau atskleis visas saugotas paslaptis, - ir tik jam vienam!
Aplinkui buvo tuščia, tamsu, tylu, - tokia ir turi būti mažo miestelio gatvė, kurios gyventojai kas vakarą po dešimtos tvarkingai išjungia ne tik šviestuvus, bet ir kitus elektrinius prietaisus, - ir niekas nedrįso tos tylos drumsti, tik senasis Feliksas vis dar žvangino kibirais, panosėje niūniuodamas seną, dar vaikystėje išmoktą žvejo dainelę.
Jis dar nežinojo, kad ruonis kaip tik tuo metu jau buvo jėga talpinamas į narvą, baseinas buvo tuščias ir skambėjo minore nata, tačiau instinktyviai jis atsirakino sandėliuko duris ir net neužsidegęs šviesos apčiuopė dviračio rankenas.
Mergina atsidususi atidėjo į šalį aipedą ir atsisikusi į veidrodį pasipudravo nosytę iš archaiškų formų pudrinės, primenančios apverstą akselbantą; televizorius dudeno žinias, rodė sugedusį šatlą, jau buvo ką tik apie tai perskaičiusi.
Garsiai žvangtelėjusi, Konstancija suskleidė žalvariu kaustytą vėduoklę ir išsekusi susmuko ant vienintelio kambaryje buvusio sveiko baldo - ir kas galėjo pamanyti, kad mūšio baigtį nulems prastai paruoštas kalmaras, iš rikiuotės išvedęs visą Paryžiaus štabą, palikdamas viską spręsti būtent jai su merginomis.