Tingiai išsidrėbęs ant sofos, žiūrėjau į scenoje per Eurovizijos finalą besibučiuojančius vyrukus ir merginas, mąsčiau apie politikos ir muzikos sintezę ir nė nepajutau, kaip į kambarį, nešina vaškiniu vyro lyties organu, įslinko mama ir drebančiu balsu ėmė kamantinėti mane, ar aš nežinantis, kaip ir iš kur tas daiktas atsidūrė mano sesers kambaryje.
Jis valandėlę stovėjo ties pažymėta riba ir stebėjo įsiutusius plėšrūnus, bet galiausiai kilstelėjo virvę, ramiai įžengė į uždraustą teritoriją ir, žiūrėdamas tiesiai į iššieptus krokodilų nasrus, ėmė pūsti birbynę, matyt tikėjosi kad vėl pavyks magiškai prasibrauti pirmyn, bėda, kad jis nieko nežinojo apie tykantį pavojų.
"Palekas ar pelekas?"- mąstau žiūrėdama į žodį ir tarsi žiežirba man plyksteli mintis, kad turi būti gelbėjimosi šiaudas skęstančiam, tai šiuo duotuoju atveju suprantu, kad bus pelekas, idant nepaskęsčiau, nes nors ir nesu nacistė, suprantu, kad kas jau kas, bet lenkas vargu ar padės išplaukti. :)
Vos ne vos randu savo laivui nišą, vargais negalais sugebėdamas prasmukti tarp vandalų užsėstos Scilės ir trafaretais apkarstytos Charibdės, naiviai leisdamasis į amžiną, kai kam kiek atsibodusą, bet neatšaukiamą odisėją...
Bobvyriai man patinka labiau nei vyrbobės, nes anie, mano nuomone ir galimai, rečiau serga bulimija ir va šitą va genialią mintį nueisiu ir tuoj pat užrašysiu į visus dantiraščius visų archeologų džiaugsmui, HO HO HO HO!
Pavakare ėmė niauktis, debesys panašėjo į minią išvargusių žmogystų , užpildžiusią metro eskalatorių ir tik tolimi žaibų išlydžiai blykstetelėję skaidrino nuotaiką - lyg kažkas sidabriniu šaukšteliu maišytų dangų.
Ponią Q suvėžino rinkimų iškabos, ir onkologijos skyriuje beprasmis jos bei kitų vežėčių slydimas kita labirinto puse regis neteko prasmės - liko tik ant palangės stovinti pono K dovanota puokštė.
Tuneliui platėjant iš kažkur atsklindantys garsai, primenantys niūrią muziką, stiprėjo, keistai vibravo ir palengva tapo nepakeliama našta. trukdančia žengti dar bent žingsnelį pirmyn.
Ir tuomet, likus penkioms minutėms, vaizduotė pašėlo, ji sugriebusi ant stalo pasklidusius lapus – visas sugeneruotas siužetų užuomazgas – tarstelėjo „Amžių atgal“, kur, akimirkai šmėstelėjus baltam pavydui, vėjyje išbarstė primargintas bures – nustebintas netikėtos dovanos V.S. Moemas kurį laiką mąstė, po to šyptelėjo ir palaižęs pieštuko galą užrašė pirmąjį sakinį.
Lėtai slenkančio dirižablio kapitonas, geriau įsižiūrėjęs į motorų gaudesio užburtą berniuką, nerūpestingai maskatuojantį kojomis ant paties švartavimosi denio krašto, ne iš šio nei iš to jam tarė: – ar turi avižų?
O tau kats?! O į ką jits turėjo pavirtsti?! Pantatsų tsapaliojimuts ir tai tuots neormaliuts, kur vieni ropotai ir vitokiots matsinots, taip?! Ir its vitso - tia yra zaidimats! Z A I D I M A T S. Ar tu dar tsupranti, vitsta katininė, kats yra zaidimats m??? Va per tokiuts ats patkui ir lūztu nuo miego, per tokiots, kurie įtsoka ir neparatsę nei triejų zodzių priets, nei po, tsapalioja - ne į temą. Vitkats! Dar kartats ir uzmutsiu! Arpa jei rytoj pūtsiu neįtsimiegojęts! Pamatytsi kaip tau puts...oj oj oj...dink its tia pats pantatsuts patakiau!!! Jeigu nemoki zaitsti...zaitsti net nemoka...nemoka zaitsi! O dar katiną utsidėjęts...ptf tietsiog, ats vititkai pe miego per tokiuts...Its vitsų tia galima kuo geriautsiai paratsyti tsiuzetuts! Its vitsų! Ir kuo geriautsiuts tsiuzetuts...tai yra itsorijats...tsitiek itsorijų galima prikurti, tau net tsogą nunetstų...atiduotsiu tave Raidui jeigu tsitaip...HO HO HO!
Taip, pasaulis ir yra nuostabus tomis mirtinomis savo smulkmenomis – temstančio miesto peizažais, išdžiūvusioje aguonos galvutėje susisukusiomis miegapelėmis, spalvotomis ryžių terasomis ir rasos gaubliais ant prisirpusių žemuogių – lyg jis būtų kažkieno pamirštas fotoalbumas, prikritęs kasdienybės lapų ir skrodžiamas aklų socialiniuose tinkluose įsipainiojusių vaiduoklių, apimtas šimtamečio rašykų miego.
Lėktuvai ūžia, o aš vis noriu miego - miego eukaliptas užaugo didesnis nei maniau vakar, galėtų net dalyvauti konkurse toks didelis, - kur ta gija, kurią nukirtus prabusčiau, kur, - gal tik lėktuvai ją žino kai kartoja jau girdėtas parafrazes priestočių kiemuose ir nereguliuojamose sankryžose, zapa, kaip noriu miego, taip, kad jau net pilnas miestas zapų, ateik manęs pažadinti su kuo nors, nes nenoriu gerti kavos, bet teks.
Ėjau suodinais Viniaus skergatviais, sprortbačio galu vis išmėgindama balas aptraukusią ledo plutą, priestočio kiemais ir nereguliuojamomis sankryžomis, per tiltą viršum geležinkelio bėgių – o lėktuvai vis laidosi, lyg mėgindami pakartoti kažkokią girdėtą, beveik užmirštą parafrazę.
Raidai, jeigu dar itsitsukinėtsi nuo mokyklots, tai ats atsiųstsiu tau pekojį kojotą, kurits įtskiepyts į tave arpatmedį ir tada vitsi eitsim ir tskainiotsim nuo tavęts lapeliuts ir am am am!