Garsus dizaineris, Stačias, surengė kolekcijos " Vasara - Vasara" pristatymą, visų nuostabai, jos devizas - Donelaičio " Metai " po kopūsto zodiako ženklu nepajėgė nustelbti modelio, Griaznovos - Purvynės, šokoladinio žvilgesio odos žavesio, kuklių kelnaičių fone, publika stačiai alpo, avariniai išėjimai mirksniu užsipildė išprotėjusių fanų minia, teko panaudoti trumbulencinės jėgos principą, kas ypatingai brangiai kainavo, todėl administracija nusprendė daugiau niekada nebeafišuoti kviestinių žvaigždžių, ateityje tenkinsis vietine fauna.
Tėvas darže prisiskindavo mėtų, užsimaišydavo mojito, atsinešdavo iš palėpės šlykščią nutriušusios kiaunės iškamšą, pastatydavo ją valgomajame apvalaus ąžuolinio stalo viduryje ir apgirtęs aiškindavo, koks genialus menininkas buvo Asmodėjus Modiljanis ir visuomet, kai pataisydavau jį, kad anas žydas iš Livorno buvo Amadeo, gaudavai tokį stiprų smūgį į petį, kad išsitiesęs ant medinių grindų ilgai kvatodavau.
O, - tepratarė amželį bebaigęs Pompėjos senolis ir iš lėto, aptakiu ruoniu, murktelėjo į atriumo viduryje telkšantį baseiną, nors ten paprastai niekas nesimaudydavo, žilasis senjoras taip užsimanė atsigaivinti ir suglebusį kūną atvėsinti, kad nė nepajuto, kaip atsidūrė vandenyje, pro šalį kiūtinęs tarnas, pamanė ar tik rūmų pono pusbrolis, visą laiką besimeldžiąs deivei Izidei, nebus apylinkėje plačiai pagarsėjęs pusprotis, avelių piemuo; paprastai, geras ganytojas už avis galėdavo savo gyvybę paguldyti, o šis, jas su malonumu, skersdavo, o po to saviems bičiuliams vaišes keldavo.
Alasderui nepatiko jo klišinis alijošius, nors jis jį išlydė ir išgarino, tai Alasderas paėmė tą suknistą alijošių, išmetė lauk visais trim agregatiniais kūnais, ir išgėręs spirito ugniasvaidiškai pasijuto tikra plazma.
Alasderui nepatiko jo klišinis alijošius, nors jis jį išlydė ir išgarino, tai Alasderas paėmė tą suknistą alijošių, išmetė lauk visais trim agregatiniais kūnais, ir išgėręs spirito pasijuto tikra plazma.
Saulė šyptelėjusi nėrė už kalvų ir purpurinės sutemos, lydimos baobabų lopšinės akompanimento, ėmė taip greitai niauktis ir tamsėti, kad Kitskis vos spėjo drebančiomis letenėlėmis suktelėti nebijoklio rankenėlę į galutinę padalą "heroizmas", tuo pačiu pagalvodamas - kvaišiukas, kodėl aš pagailėjau kelių kilogramų morkų - galėjau juk įsigyti naujesnį modelį, kuriame paskutinės padalos - trys vis labiau skambantys "dzin".
Kosmosas pamažu skydo, jame radosi šviesesni lopai, kol galų gale pavirto į visišką kiaurasamtį, kurio dugne ir išvydau į bitlą panašią figūrėlę, o jai sparčiai artėjant ir didėjant jau nebeturėjau jokių abejonių, kad tai Arkangelas Jehudielis žengiantis iš tamsos kiaurasamčio tiesiai į mus, ne ką tesuprantančius ir tuo labiau nieko nedarančius, tik mano širdis džiaugėsi - aš jį pažinau žinojimu ateinančiu iš Dievo.
Keleiviai vienas paskui kitą išsirito iš erdvėlaivio, patogiai įsitaisė ant vieno iš atplyšusio debesies, gretimai, už kokių penkių šviesmečių gyveno ponas Dievas, tuo kart pas jį buvo susirinkusi visa dangaus taryba, žvakidėje baigė smilkti parafino likučiai, o problema dėl nelaiku išbirėjusio medsraigčio vis dar liko neišspręsta, galiausiai, buvo priimta rezoliucija: " Trūksta vieno varžtelio, kuris ir sukėlė visų kitų, jam giminingų detalių irimą."
Pasaulis dardėdamas ritosi į juodžiausius pragarus, kokius tik įsivaizduotum, tad užkaliau duris lentomis, užsitamsinau langus, o stiklainį su kruvinu prakaitu pelnytomis kupiūromis laikiau vienintelėje saugioje vietoje – po savo pagalve.
Ale tas žurnaliūg buva biškį pablūdįs: kai oną puseukūnį pakasė i pastatė metronomijų unt galvikės, pradėja akmenys kristavotai unt vysą kūną, kol ons galęusę pas'mirė i vysks kas jam lyka buva milintis Dzieva sparns.
Na, jei būčiau kokio postmodernaus romano personažas, tektų nuolat priešintis kūrėjui ir ieškoti įtartinų realybės audinio trūkių – paėmęs rankon, tarkim, plaktuką, mėginčiau įsivaizduoti jį kaip protonų, neutronų ir elektronų konglomeratą, kurio forma galbūt sufleruotų man kokią nors žinią apie pagrindinę romano idėją, o jo paskirtis, pritaikymas – apie autoriaus manijų ir fobijų... konglomeratą, net pažvelgęs pro langą negalėčiau nekrūptelėti – paprastoje ir kasdieniškoje asafetidoje įžvelgčiau kur kas daugiau, nei kvapniąją ferulą, įtarčiau net lenkus (zapaliczka cuchnąca), nes tiesiog paimti plaktuką ir vožti juo autoriui per pirštus – ne, tam mano vidinės jėgos toli gražu nepakaktų...
Buvo visiškai aišku, kad galaktų konfedaracija nesilaikys sprendimų priimtų Visatos arbitražo, ir keis žvaigždės orbitą pagal savo numatytą planą, o tų užmačių sustabdymui trūksta tik vieno elemento - atrasti klaidą gravitacinės struktūros projekte.
Šios genties kolapsį lėmė visai ne tai, kad jie žmonas vedėsi į mišką, ne tai, kad jie savo senelius prieš mirtį nuaudavo, o elementarūs bronziniai šarvai, kuriuos miško moterys taip įlenkdavo, jog net priešingos plaučių sienelės susiklijuodavo.
Abraksas – dvilypė būtybė, paskui save vilko ilgus skvernus, taip valė paliktas pėdas, o seno apsiausto, gilių kišenių dugne, tarpe visokių niekučių, gulėjo pamiršta sąžinė, kuri nei šildė, nei šaldė ar dar kokį pelną nešė, todėl seniai buvo pamiršta, niekas nežinojo, kad tereikia ištarti vieną vienintelį žodį – “ abra kadabra” ir gaidžio galva virs ugnies kamuoliu, besiveržiančiu iš niekingai sumaitotos būtybės kūno, visa taps pilkais pelenais, pasklis bevėjėje dykinėji, bus naudinga trąša gležnam, derlingam augalo žiedui.
Kalvis Jonas Karvelis, klimpdamas į purų sniegą, klampojo link tolumoje blausia akimi šviečiančio žiburio, ant vyro pečių, vėžiomis į viršų pupsojo rogės:
- keista, todėl balandžius vadina karveliais, jie nei karvės, nei ką, - tokios mintys kirbėjo jo galvoje.
Gražioji žiemos simfonija pasibaigė, kai aplink beliko vien tik pūga ir nieko daugiau - nei kelio, nei žinojimo kaip jį susirasti, nieko, ir tąkart, rodosi, išnyko ne tik praeitis, bet ir ateitis, tik dabartis beviltiškumu ir mirtimi alsuojanti į veidą ir taip keista buvo tai suvokti, tai, kad jau viskas, kad tame į ką pakliuvome nebeveikia jokia apsauga, nebėra žmogui jokio išsigelbėjimo,... ir kai prieš akis staiga išniro žaižaruojanti Kalėdų eglutė, buvom beveik patikėję, kad tai - viso labo miražas.
Lyg voratinklio siūlas, suposi nutrūkusi violončelės styga ir mudu žinojome, jog koncertas baigtas, bet neskubėjome palikti šventosios žemės, nors kitapus gatvės mūsų laukė Baltųjų Dramblių arbata.