Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus,
jų beviltiškai daug ir  pritrūkęs degtukų Hefaistas
kalnuose ieško savo sūnaus – nusiminęs, apleistas
jis mįslingu atodūsiu išsupa vaiką netikrą:
šisį pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pasklinda cilindrais, vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėti, plaukuoti ir perštintys kūnai plevena
nuo virkštelės iki visados ir per amžius - ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
po stiklu kyla kaulų ir kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja pastelė ir žemės, netenka tviskėjimo spalvos, 
Prometėjo aplink nematyti… tarp šukių iškalbūs
tykiai tolstantys žingsniai kartojasi, aidi, nemiršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.

Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus,
jų beviltiškai daug ir  pritrūkęs degtukų Hefaistas
kalnuose ieško savo sūnaus – nusiminęs, apleistas
jis mįslingu atodūsiu išsupa vaiką netikrą:
šį pasaulį, kuris - susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pasklinda cilindrais, vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėti, plaukuoti ir perštintys kūnai plevena
nuo virkštelės iki visados ir per amžius - ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
po stiklu kyla kaulų ir kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja pastelė ir žemės, netenka tviskėjimo spalvos, 
Prometėjo aplink nematyti… tarp šukių iškalbūs
tykiai tolstantys žingsniai kartojasi, aidi, nemiršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.

ok

Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus,
jų tiek daug, kad pritrūkęs sidabro degtukų Hefaistas
ieško rojuj sūnaus- lyg iš požemio vėjas išleistas
jo mįslingas atodūsis išsupa vaiką netikrą:
šį pasaulį, o jis - susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pakimba virš plokštės vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėtos, plaukuotosios, perštinčios sielos plevena, -
tarsi smilkstantis popierius kūnai raukšlėjas- ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
aš matau - po stiklu kyla kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja auksinė pastelė ir žemių pajuodusios spalvos: 
Prometėjo nėra,  bet tarp šukių jo žingsniai iškalbūs-
nuo virkštelės ligi raukšlės tai kartojas, tai miršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.

Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus,
jų tiek daug, kad pritrūkęs sidabro degtukų Hefaistas
ieško rojuje savo sūnaus- lyg iš požemio vėjas išleistas
jo mįslingas atodūsis išsupa vaiką netikrą:
šį pasaulį, kuris - susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pakimba virš plokštės vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėtos, plaukuotosios, perštinčios sielos plevena, -
tarsi smilkstantis popierius kūnai raukšlėjas- ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
aš matau - po stiklu kyla kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja auksinė pastelė ir žemių pajuodusios spalvos: 
Prometėjo nėra,  bet tarp šukių jo žingsniai iškalbūs-
nuo virkštelės ligi raukšlės tai kartojas, tai miršta.
Prasismelkti sunkiau nei nuslysti. nuo kreivo paviršiaus.

Ką ten slėpti - džiaugiuosi:)))

nok

Ką ten slėpti - džiaugiuosi:)))

nok

Šis indas tuščias -
nei gėlo vandens ten,
nei gyvatės.