Veidrodis

Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus,
jų tiek daug, kad pritrūkęs sidabro degtukų Hefaistas
ieško rojuj sūnaus- lyg iš požemio vėjas išleistas
jo mįslingas atodūsis išsupa vaiką netikrą:
šį pasaulį, o jis - susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pakimba virš plokštės vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėtos, plaukuotosios, perštinčios sielos plevena, -
tarsi smilkstantis popierius kūnai raukšlėjas- ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
aš matau - po stiklu kyla kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja auksinė pastelė ir žemių pajuodusios spalvos: 
Prometėjo nėra,  bet tarp šukių jo žingsniai iškalbūs-
nuo virkštelės ligi raukšlės tai kartojas, tai miršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.