ok

nok

Pro įtrūkusį stiklą ritmingai šnopuoja Paryžius,
jam į nugarą –bokštas, metalo konstrukcijos kryžius: 
įkandin plaikstos laivių lemputės virš gęstančios Senos
ant volframo nematomo siūlo kartu įsisupęs raižai
pilką šviesmetį rimais- sublyksi nuo dugno morfenos,
sąvartynuose – strazdanos, ant dieviškų lūpų -dažai.
Krinta snaigės ant veido praeiviui, nerandančiam kelio-
atvirukai bežodžiai iš degančio rojaus kioskelio-
į begalių laukus veda grindiniu pėdos poetą:
kad išliktų sprogus lyg į dumblą paniręs šaudmuo,
atsiplėš medžiaginiais sparnais nuo slidaus parapeto,
išsiskirstys minia ... po alyva susėdęs su Juo
išpažins šventą prakeiksmą, kvaitulį –„būti ir būti“-
ašarikauliams dūlant, atšimpant kreidelėms prieš liūtį.

nok

Tik dabar supratau, kad aš nieko jau nepasakysiu
Teisingiau ir gražiau nei gyvenimas mano pasako
Už mane. Ir galvoti nuo šiol šventvagystė,
Kad galvot nesunku, kad palenksi sau dangų kaip šaką...
Tik dabar supratau, kad aš pats niekada nežinosiu,
Ko ieškojau, ko siekiau. Ir tik, kai užneš smėlis galvą,
Nepažįstamos akys priplūs mano sielos liūdnosios...
Nepažįstamų lūpomis mūsų gyvenimai kalba...

V.Kukulas, tekstai.lt

nok

stagger lee

nok

ok

Paryčiais mineralų laukymėj granatas išraudo-
septynbriaunių kristalų lava ant žolės nuvarvėjo,
ir pasklidus užkliudė sudžiūvusią priemieščio gėlę:
aš pažadinau vabzdį- inkliuze gedėdamas draugo.
Kiek vėliau, du naktikovai drebino dangų vienodą
- jų šaižus čirškesys prieš nurimstant man kirto į akį-,
nusileidau žemiau - vyras obuolius rinko nuo tako,
kad iššliaužtų į upę žaltys, apsivijęs Jeruzalės sodą.
O centre gatvių tarpkojai spjaudės vaikais, - internatai
šluostė seiles nuo slenksčių aukštų- byrant dulkėms,
atstovėjau eiles prie degtinės, muziejų, lopšelių ir gultų,
kad afišos uždengtų didėjančius vyzdžius? Per naktį
"Rojaus" menėmis sklaidėsi klimatas lėkštas ir dulsvas-
buvęs angelas soste gurkšnoja ataušusią matę-
atkartojęs industrinę mantrą- manęs atliekoms nenumatė-
kontempliuoju žalius debesynus, indėniškas plunksnas.
Nesiskolinsiu plauko teptukui iš sibiro lapės,
dažuose iš nuodingo oksido ir drėkstančio molio-
praskalausiu  nuglaistytą drobę...  pražuvėlių lopšio grynuoli,
atsiimtos akys už akį... atleisk, man čia sekės...