Nepažįstamojo pasakojimas

Keliaudamas kadais iš Juodo Niekur į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje su septyniais balkonais-
turėklų bronzą glaudė kupidonai skruostais paišinais,
sekmadienio turgelis gatvei lyg dygus kabliukas sliekui -
į odą smigo kojomis, prekystaliais, reklamų stovais-
ištrūkęs angelas paniro debesin, sublizginęs žvynais.
Nuo kilimo iš pachisandrų rinkdami žaislus dvynukai-
(vienam - šokdynė, sidabrinės kaladėlės, klouno lūpos,
kitam - raudonas plastilinas ir akvariumo vanduo),
susipešė dėl porcelianinės lėlės- siela įtrūko
ant brolių sukryžiuotų rankų...Vyresnėlis (Jėzus) klūpo-
atplėšt akių nebegalėsiu- Judai, Judai, nebučiuok.
Vėliau tyloj dulkėtų telefonų skambtelėjo varpas-
ėjau, šnarėjo šiukšlės tarsi išnaros dieninio jauko
nuo sienų luposi oranžinė šviesa vaikų kambaryje,
lašėjo į retų praeivių delnus ir tą naktį rodės vertas
suplyšęs senas tinklas skraidančios žuvies- nejaugi,
palikus vandenyną, ji dar kartą prasineš seklia upe?

ok

Pasakojimas

Keliaudamas kadais iš Juodo Niekur į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje su septyniais balkonais-
šešėlį mano glaudė kupidonai skruostais paišinais,
žemiau- sekmadienio turgelis gatvei lyg kabliukas sliekui -
į odą smigo kojomis, prekystaliais, reklamų stovais-
ištrūkęs angelas paniro debesin, sublizginęs žvynais.

Nuo kilimo iš pachisandrų rinkdami žaislus dvynukai-
vienam - šokdynė, sidabrinės kaladėlės, klouno lūpos,
kitam - raudonas plastilinas ir akvariumo vanduo,
susipešė dėl porcelianinės lėlės, ir ši ištrūko
iš brolių sukryžiuotų rankų...Vyresnėlis Jėzus- klūpo,
atplėšt akių nebegaliu, tik tu jo, Judai,  nebučiuok.

Vėliau tyloj dulkėtų telefonų skambtelėjo varpas-
ėjau, šnarėjo šiukšlės tarsi išnaros dieninio jauko
nuo sienų luposi oranžinė šviesa vaikų kambaryje,
lašėjo į retų praeivių delnus ir tą naktį rodės vertas
suplyšęs senas tinklas skraidančios žuvies- nejaugi,
palikus vandenyną, ji dar kartą prasineš seklia upe?

Šventė

Andrejus Rubliovas

Angina, prisiminimai apie Andižaną ....

st. anger

...

ok

Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus-
jų beviltiškai daug ir pritrūkęs degtukų Hefaistas
kalnuose ieško savo sūnaus – nusiminęs, apleistas
jis mįslingu atodūsiu išsupa vaiką netikrą:
šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pasklinda cilindrais, vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėti, plaukuoti ir perštintys kūnai plevena
nuo virkštelės iki visados ir per amžius - ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti.

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
po stiklu kyla kaulų ir kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja pastelė ir žemės, netenka tviskėjimo spalvos, 
Prometėjo aplink nematyti… tarp šukių iškalbūs
tykiai tolstantys žingsniai kartojasi, dūžta, nemiršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.