Pasirodymas Marijai Magdalenai (pagal Jn20,9-31)

Aušrojant niekas nežinojo, šis pirmadienis - antra pradžių pradžia:
Golgotos ašarikauliai seniai sugėrę buvo perrūgusį vyną,
ant kryžiažiedžių patalų plaiksčiausi lyg nesuteptas baldakimas,
per sodą buriavau nepastebėta link olos: lankytojai priskynė 
kvapniųjų mirų, šalavijų ir užrakino vartelius juoda žvaigžde.
Pavėlavai, pavėlavau- tuštymėj aidas šnabždantis, apakinęs
baltumas audeklo tarytum pachisandrais skleistųsi sena oda :
į apgamą ant kaklo tu telpi dabar, į paukščių gedinčiojo lauką,
kuris nesibaigia nakties rūkais, padangę perkirtusia linija.
Tau svilarožė smilksta apsupta dulkėtų raukšlių : rausvaplauke,
drugnų sekundžių karaliene, sese, tavo valanda ištiko dar 
nepasipuošusią mane, rodyklių auksui pervėrus nelyginę.

Šalta paunksme,  išsidraikiusiais siūleliais vaikštinėji, bet ūmai 
prie nugaros priglunda požeminis vėjas, juo apsijuosiu: 'Rabuni"-
betarpiškiau nei tardama meilenės vardą žilstančioje pievoje-
sugrįžus  pasakysiu- išmiegojai ir nuo šiandienos- pabudęs.
Namo lydėjo nesulaikomas balandis, pelenų aukšti stulpai.
Mes, pasiliekantys vieni šaltam rūsy: neliudijame -giedame.

ok

Pasirodymas Marijai Magdalenai (pagal Jn20,9-31)

Dar niekas nežinojo - šis pirmadienis - nauja pradžių pradžia:
Golgotos ašarikauliai seniai sugėrę buvo perrūgusį vyną,
ant kryžiažiedžių patalų atrodei lyg nesuteptas baldakimas,
skubėjai tekina per sodą link olos, kur šalavijais apipynė
prieš dvi dienas nukeltą kūną rankos po užgesusia žvaigžde-
kapavietė tuščia, dviejų archangelų šviesa tavęs neaakina.

Iš po apsiausto švietė tarsi pachisandrų kilimas balta oda-,
netyčiomis palikus atvirą sielos kraštelį- plyną, juodą lauką
neusisliejantį su rytmečio žila migla, ar horizonto linija:
kerojo begalinių raukšlių apsupty ten svilarožė raudonplaukė-
drugnų sekundžių karalienė, jeigu skausmas- mūsų valanda,
kuri gyva tarp laikrodžio rodyklių ir kurią kaskart nutylime.

Už nugaros stovėdamas jis pašaukė, bet tu nepažinai
galvojai sušnarėjo tuštuma, po antro karto pasakei: 'Rabuni"-
švelniau nei tartumei meilenės vardą ją pamačius pievoje.
Sugrįšk ir pasakyk jiems, kad nuo šios dienos esu pabudęs.
Toliau- ją nešė kvepiantis balandžio vėjas, žodžio apžavai.
mes likom oloje vieni: užrašėme tylėdami, pagiedame...

ok

Veršelis žįslojantis sudurą - dienos,
vidunaktį smilksta svylarožių laukas
tarytum nuo aukso sandalų Persėjas
aplipusias dulkes nušluostė, o vėjas
apsėjo žarijom nežinomą žemę:
supuoju danatažolę- nuogas, vienplaukis
pro maudžiančias dantenas veržiasi - amen.

ok

Pasaulio spindesiui išblukus,
ant pachisandrų kilimo gulėjau
iš Berenikės  garbanų, Persėjau,
išniręs skriejai kupolu juoduoju:

manęs per naktį niekas neieškojo,
dantažole, tarp lūpų.

ok

Led Zeppelin, The Black Dog

PJ Harvey
A Perfect Day Elise

is it?