Pasirodymas Marijai Magdalenai (pagal Jn20,9-31)

Dar niekas nežinojo - šis pirmadienis - nauja pradžių pradžia:
Golgotos ašarikauliai seniai sugėrę buvo perrūgusį vyną,
ant kryžiažiedžių patalų atrodei lyg nesuteptas baldakimas,
skubėjai tekina per sodą link olos, kur šalavijais apipynė
prieš dvi dienas nukeltą kūną rankos po užgesusia žvaigžde-
kapavietė tuščia, dviejų archangelų šviesa tavęs neaakina.

Iš po apsiausto švietė tarsi pachisandrų kilimas balta oda-,
netyčiomis palikus atvirą sielos kraštelį- plyną, juodą lauką
neusisliejantį su rytmečio žila migla, ar horizonto linija:
kerojo begalinių raukšlių apsupty ten svilarožė raudonplaukė-
drugnų sekundžių karalienė, jeigu skausmas- mūsų valanda,
kuri gyva tarp laikrodžio rodyklių ir kurią kaskart nutylime.

Už nugaros stovėdamas jis pašaukė, bet tu nepažinai
galvojai sušnarėjo tuštuma, po antro karto pasakei: 'Rabuni"-
švelniau nei tartumei meilenės vardą ją pamačius pievoje.
Sugrįšk ir pasakyk jiems, kad nuo šios dienos esu pabudęs.
Toliau- ją nešė kvepiantis balandžio vėjas, žodžio apžavai.
mes likom oloje vieni: užrašėme tylėdami, pagiedame...