Pasakojimas

Keliaudamas kadais iš Juodo Niekur į Balčiausią Niekur,
prisėdau dideliam kambaryje su septyniais balkonais-
šešėlį mano glaudė kupidonai skruostais paišinais,
žemiau- sekmadienio turgelis gatvei lyg kabliukas sliekui -
į odą smigo kojomis, prekystaliais, reklamų stovais-
ištrūkęs angelas paniro debesin, sublizginęs žvynais.

Nuo kilimo iš pachisandrų rinkdami žaislus dvynukai-
vienam - šokdynė, sidabrinės kaladėlės, klouno lūpos,
kitam - raudonas plastilinas ir akvariumo vanduo,
susipešė dėl porcelianinės lėlės, ir ši ištrūko
iš brolių sukryžiuotų rankų...Vyresnėlis Jėzus- klūpo,
atplėšt akių nebegaliu, tik tu jo, Judai,  nebučiuok.

Vėliau tyloj dulkėtų telefonų skambtelėjo varpas-
ėjau, šnarėjo šiukšlės tarsi išnaros dieninio jauko
nuo sienų luposi oranžinė šviesa vaikų kambaryje,
lašėjo į retų praeivių delnus ir tą naktį rodės vertas
suplyšęs senas tinklas skraidančios žuvies- nejaugi,
palikus vandenyną, ji dar kartą prasineš seklia upe?