Žvilgsnis

Pro įtrūkusį stiklą ritmingai šnopuoja Paryžius,
jam į nugarą –bokštas, metalo konstrukcijos kryžius: 
įkandin plaikstos laivių lemputės virš gęstančios Senos
ant volframo nematomo siūlo kartu įsisupęs raižai
pilką šviesmetį rimais- sublyksi nuo dugno morfenos,
sąvartynuose – strazdanos, ant dieviškų lūpų -dažai.
Krinta snaigės ant veido praeiviui, nerandančiam kelio-
atvirukai bežodžiai iš degančio rojaus kioskelio-
į begalių laukus veda grindiniu pėdos poetą:
kad išliktų sprogus lyg į dumblą paniręs šaudmuo,
atsiplėš medžiaginiais sparnais nuo slidaus parapeto,
išsiskirstys minia ... po alyva susėdęs su Juo
išpažins šventą prakeiksmą, kvaitulį –„būti ir būti“-
ašarikauliams dūlant, atšimpant kreidelėms prieš liūtį.