Veidrodis

Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus,
jų beviltiškai daug ir  pritrūkęs degtukų Hefaistas
kalnuose ieško savo sūnaus – nusiminęs, apleistas
jis mįslingu atodūsiu išsupa vaiką netikrą:
šį pasaulį, kuris - susivijęs į kamuolį stiklas.

Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti
ir pasklinda cilindrais, vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėti, plaukuoti ir perštintys kūnai plevena
nuo virkštelės iki visados ir per amžius - ant seno
dievo sklidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai ima žaisti

Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
po stiklu kyla kaulų ir kaukolių dūlančios kalvos,
susilieja pastelė ir žemės, netenka tviskėjimo spalvos, 
Prometėjo aplink nematyti… tarp šukių iškalbūs
tykiai tolstantys žingsniai kartojasi, aidi, nemiršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.