Frakas

Sodrus vyriškas kvapas krautuvėlės gilumoje. Jis prie galinės
lentynos – ilgu juosvu paltu, plikas. Įbedęs nosį it snapą, varto vieną seną knygą. Kregždžiukas šypsosi, jos galva nebekybo virš prekystalio, paremiama alkūnių. Ji išsitiesia, ryškėja visame tame pilkame fone.
Negaliu patikėti, – galvoja kregždžiukas, – tai jis.

Aš ten užeidavau dėl kvapo. Dulkių, rūsio, senų knygų. Lauko oras buvo pernelyg drėgnas, grynas; rodos, eini ar važiuoji ir atsimuši į lašus, lašelius, skrodi juos, o paskui kvepi į plaučius ir drėgmė kyla šnervėmis, migla kaupiasi akyse. Kaip tais ankstyvais rytais, kai sausini akių kampučius – bet vis migla.

–  Kregždžiuk, – sakydavau, užėjus į senų knygų krautuvėlę, ir uždengdavau jai akis.
–  Kas čia? – klausdavo kregždžiukas. Retai matydavomės.
–  Aš.



–  Ar turit sąsiuvinių tamsiai rudais viršeliais? Panašių į tokius, į kuriuos rašydavau mokykloje? – klausia vyras, ilgokai vartęs knygas.
–  Turim, ana ten – krūvelė kampe, prie knygų. – šypteli kregždžiukas ir žvelgia sąsiuvinių pusėn. Vyras it gandras žingt žingt kelis žingsnius – nemato.
Po prekystaliu guli nedidelis ramentas, viršutinė jo dalis marle apvyniota. Kad netrintų pažasties.
Eina kregždžiukas. Palengva; iriasi kairiosios rankos pirštai per orą. Nosis it snapas. Juodi plaukai iki pečių, mėlynos akys, veidas išblyškęs. Kregždžiukas vyrui iki juosmens.
–  Gražūs, – sako vyras, pačiupęs krūvelę sąsiuvinių rudais viršeliais, kregždžiukas šypsosi.
–  Vaikams perku, – aiškina, – niekur kitur tokių neradau – tik pas jus.
–  Ir nebūtumėt radęs, tik pas mus tokių dar likę.



Kregždžiukas, – tai mergina, pasakoju Tanui, – senų knygų pardavėja. Pirštais stumdanti skaičiuotuvo rutuliukus taip greitai, lyg tie pirštai raitytųsi į visas puses.
Kregždžiukas, – sakau Tanui, – todėl, lyg visą laiką būtų vilkėjusi fraką.

–  Tu jį pažįsti? – paklausiau tada kregždžiuko. Vyras jau buvo išėjęs.
–  Taip, – atsakė ji.
–  Turbūt jis irgi paukštis, – tariau pusiau juokais.
–  Taip, tikras gandras.

panašūs

džiukas

gamtos ir baimės.

man labai patinka gražūs sakiniai

išeinu iš darbo.

Raudonos aguonos, raudonos – kur akys užmato. Raudonis plečia vyzdžius, aguonų raudonis visur. Iki horizonto.
Brenda per lauką, glėby gėlės neišsitenka. Kiek jų čia, kiek gėlių.

čia. žiogo širdyje. tuk tuk

ore"