Nuo šiol, kai tekste pamatysiu tokius neatpažintus darinius (.............................), vertinsiu 1 balu. Nesvarbu, kas bus parašyta. Nekurkite savo autorinių skyrybos ženklų, skyrybos sistema jau sukurta.

Nuo šiol, kai tekste pamatysiu tokius neatpažintus darinius (.............................), vertinsiu 1 balu. Nesvarbu, kas bus parašyta. Nekurkite savo autorinių skyrybos ženklų, skyrybos sistema jau sukurta.

Kai Tanui pakildavo temperatūra, jis visada vemdavo. Versdavosi ant šono, sverdavosi per lovos kraštą ir kelis kartus krenkšteldavo. Jį išmušęs raudonis būdavo kažkoks vidinis, tarsi vėjas būtų nugairinęs jo veidą.
Tada galvodavau, kad jis yra senas žvejys, vėjo nugairinti veidu. Tarsi užuosdavau ant molo džiovinamų tinklų kvapą. Jis gulėdavo ramus ir susikaupęs, kiek suirzęs, bet tai niekada neprasiverždavo jokia ašara. Aš keisdavau šaltus rankšluoščius ant jo kaktos, plaukai būdavo permirkę vandeniu ir prakaitu.

aš taip tikėjau kad pavyks ištverti
šaukliai užgoš nepriteklių delnuos
liežuvyje, aky vienoj

ir meilės stygius pasislėps pripratus
ir žodžiai jausmą mano odai atkartos
bet laikas kapsi iš akių
ir nieko
dryželiais pinas, maišos, kas iš to?
aš savo kūną dovanojau tau
kaip žmogui
o kam gi savo sielą
kam gi
atiduot?

nostalgija kaip cukrus saldina
ir vimdo
ir žodžiai padriki nupėdina kažkur
matyti link aušros

aš tavo sūrymą sugėriau
brendant naujam rytui
o naujo ryto
niekas nemokėjo dovanot

tikėjaus taip kad vėl ištversiu
kad akys raibsta
ne dėl ašarų, o dėl ligos
kažkaip kvailai mintis be tikslo raizgos
kažkaip kvailai
reikės gyvenimą kartot

jis sako kad čia
tiesiai ant krutinės
kur kažkada
karščiuojant
sergant
mama dėdavo
garstyčių trauklapius
atsivėrė
juodoji skylė
ir niekas nieko
nebegali padaryti
net jei mama
uždėtų garstyčių
tai ir jas sutrauktų

http://www.diskusija.lt/?linkid=3&lngw=0&sublink=3

http://filo.web1000.com/texts/zodynas/

laukite tęsinio

Oskaro siela, vardu Speranza, gimė sena ir nuolat jaunėjo, kaip priimta sielų pasaulyje. Ji ėjo jaunyn ir jaunyn.

Aš dažnai keliauju per dykumą. Tą ar kitą. Visos smiltys man vienodos. Visos saulės. Paukščiai, klykiantys ten, kur pradeda augti sausa dygi žolė. Užeigos. Aš senas ir tylus dykumos vyras. Mano veidas sodriai įdegęs ir nykus kaip smėlis. Aš senai nebežinau, kas yra karštis. Kišenėje sužvanga monetos – nedaug – tik atsigerti. Keliu stiklinę prie lūpų. Žiūriu į moterį prie lango – baltais kaip sniegas plaukais. Lygia oda. Ji atsigręžia – ji laukia. Tokie žvilgsniai – kiek jų pakraščiuose, kiek jų…šypsausi.