Tada ir supratau, kad turiu užleisti vietą šitam kūdikiui, duoti daugiau erdvės. Nežinau, kaip Sibilė jautėsi tame inkubatoriuje, bet manau, kad būčiau jautęsis panašiai, jei nebūčiau palikęs tų namų. Tarsi kokiam permatomam lagamine, kur prie krūtinės prijungiami du davikliai, kurie nuolat iškrauna, o ne atvirkščiai.

nesiblaškyk, Sibe

Kartą grįžus iš darbo Gedo neberadau. Akyse jau mačiau jį skriejantį nuo smūgio link šaligatvio: stiprų smūgį, ridenimąsi automobilio kapotu, po to gatve, galiausiai kūnas sustoja jau ant šaligatvio.

    - Taigi atsargiai!!! – aukštu tonu suklykia močiutė. Jis guli tarytum visai jai po kojomis, užsimerkęs ir gražus, plaukai kiek labiau išsitaršę, rusvi žirneliai ties nosimi įgauna savotišką žalią atspalvį.      Tą dieną, kai dingo Gedas, mažajai Sibilei suėjo ketveri. Motina ją gerai maitino, migdė pietų miegu ir ji svoriu prisivijo bendraamžius vaikus.

    - Eikš, Sibe, žiūrėk, raudona – kai užsidegs žalia, tada eisim, - vedžiau ją per gatvę. Esu pakviesta būti Sibilės krikštamote.      Tą akimirką tarytum pamačiau, kaip pakulaplaukis berniukas Gedas, įsikibęs mano rankos prieš ketverius metus, virsta maža mergaite Sibile, kuri perėjusi gatvę pasakė „vos vos“. Nuo tada ji manęs kitaip ir nevadino.

Taip, aš jį priglaudžiau. Niekam nesakiau ir priglaudžiau – tą melsvų akių berniuką pelenų spalvos plaukais. Nelabai nė prisimenu, kur jį radau. Anoks čia ir radinys – mažas žmogus.
Vieną bobų vasarą pajutau karštį dešinės rankos smiliaus pagalvėlėje. Tai buvo kažkokiam parke. Ten jį ir radau.

Sibilės vardadienis.

Tą vasarą mudu su Sibile tapome draugais.
- Kuo tapsime užaugę? – klausiau.
O ji tik prisislinko arčiau. Pakšt į skruostą. Ir nubėgo.
Prisimenu, jog kažką pamiršau.

μην φυγεις φως μου

pagalvė

Καποιο βραδυ σου 'χα πει πως θελω
να γυρισω ολο το κοσμο, ολο το κοσμο

<...>

εμεινα εδω να μην σου λυψεις τιποτα
εμενα εδω ωα μην φοβηφεις
Να μην μεινεις μονη σοθ και 'γω στο τιποτα
Εμενα εδω να μην μαραθεις

Tūla sudegė pirtelėje prie upės. Tėvai, surinkę jos pelenus ir kaulelius, palaidojo miške. Po kelių metų jis išsikasė Tūlos pelenus, dvejus metus juos laikė savo kuprinėje, po to įmūrijo buvusio Tūlos kambario grindyse Užupyje, Malūnų 3.

(pagal J. Kunčino "Tūla")