man kelia liūdesį.

tikimės tvirtų siužetų

Kitame literatūrinės pasakos poliuje yra originalioji literatūrinė pasaka – dabar vienas populiariausių vaikų literatūros tipų. Ne visada galima nubrėžti aiškią ribą tarp modernizuotos folkloriškosios pasakos ir originaliosios. Tačiau pastaroji išimtinai remiasi individualia autoriaus išmone bei kūrybine vaizduote. „Folkloriškosios pasakos suvokėjui veiksmingas yra tautosakos siužetų kartojimo, atpažinimo principas. Originalioji pasaka veikia netikėtumu, sąsajomis su kasdiene realybe, nūdienos problemomis, herojai primena šiuolaikinį vaiką, paauglį“. Originalioji pasaka aiškiausiai išsiskiria dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, būdinga literatūrinei pasakai. Pirmas – tikroviškasis, atspindi savo laiko realijas. Antras – autentiškasis (autoriaus sumanytasis) pasakos pasaulis. Tuo tarpu liaudies pasakai būdingas vienas pasaulis – stebuklinis (pasakiškasis).

Antras, pasakiškasis, pasaulis originalioje literatūrinėje pasakoje visada yra autentiškas, savitas. Pagal jo paskirtį, t. y. kokius rašytojo siekius ir sumanymus jame įžvelgiame, tyrinėtojai išskiria įvairius šios pasakos tipus. Suvokdamas pateikiamos klasifikacijos sąlygiškumą, esu linkęs išskirti tris ryškiausias pasakos atmainas vaikų skaitiniuose:
1) pažintinė-animalistinė; 2) poetinė-filosofinė; 3) nonsensiškoji literatūrinė. Pažintinė-animalistinė pasaka, alegoriškai vaizduodama gyvūnų pasaulį, siekia pažintinių, didaktinių tikslų (V. Tamulaitis, J. Avyžius, V. Dautartas, A. Každailis). Poetinė-filosofinė dažniausiai gilinasi į amžinuosius (filosofinius) būties klausimus, gėrio, grožio, laimės gyvenimo prasmės ir kitas problemas (Antuanas de Sent-Egziuperi, V. Žilinskaitė, J. Degutytė). Skirtingai negu pastaroji, nonsensiškoji literatūrinė pasaka siekia ne aiškinti amžinąsias temas, o pateikti „keistumo estetiką“, savitą komizmą, paradoksaliai „žaisti“ tikroviškojo ir pasakiškojo pasaulio metamorfozėmis (A. A. Milnas, V. V. Landsbergis, N. Kepenienė). Kaip minėta, išskirtų originalių literatūrinių pasakų ribos yra gana sąlygiškos, nes kiekvienas tikrai meniškas kūrinys negali tilpti į rėmus. Ir vis dėlto toks klasifikavimas padeda jaunajam skaitytojui „atpažinti“ literatūrinės pasakos poetikos savitumą. Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog šiuolaikinė literatūrinė pasaka nėra orientuota vien tik į vaiką. Jai apibūdinti literatūrologai dažnai vartoja „ambivalencijos“ ir „dvilypio adresato“ sąvokas, t. y. kai kūrinys kreipiasi tarsi į du adresatus – suaugusįjį ir vaiką. Ypač tai sakytina apie filosofinę ir nonsensiškąją pasakas. Todėl vaikui, dar nepajėgiančiam panirti į tokio kūrinio gelmę, pirmiausia skiriama, kas matoma paviršiuje, t. y. jis suvokia tiesioginę moderniosios pasakos plotmę. Prie potencialiosios vaizdų prasmės skaitytojas priartės palaipsniui, kada sukaups gilesnę gyvenimiškąją bei literatūrinę patirtį.

Kitame literatūrinės pasakos poliuje yra originalioji literatūrinė pasaka – dabar vienas populiariausių vaikų literatūros tipų. Ne visada galima nubrėžti aiškią ribą tarp modernizuotos folkloriškosios pasakos ir originaliosios. Tačiau pastaroji išimtinai remiasi individualia autoriaus išmone bei kūrybine vaizduote. „Folkloriškosios pasakos suvokėjui veiksmingas yra tautosakos siužetų kartojimo, atpažinimo principas. Originalioji pasaka veikia netikėtumu, sąsajomis su kasdiene realybe, nūdienos problemomis, herojai primena šiuolaikinį vaiką, paauglį“. Originalioji pasaka aiškiausiai išsiskiria dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, būdinga literatūrinei pasakai. Pirmas – tikroviškasis, atspindi savo laiko realijas. Antras – autentiškasis (autoriaus sumanytasis) pasakos pasaulis. Tuo tarpu liaudies pasakai būdingas vienas pasaulis – stebuklinis (pasakiškasis).

Antras, pasakiškasis, pasaulis originalioje literatūrinėje pasakoje visada yra autentiškas, savitas. Pagal jo paskirtį, t. y. kokius rašytojo siekius ir sumanymus jame įžvelgiame, tyrinėtojai išskiria įvairius šios pasakos tipus. Suvokdamas pateikiamos klasifikacijos sąlygiškumą, esu linkęs išskirti tris ryškiausias pasakos atmainas vaikų skaitiniuose:
1) pažintinė-animalistinė; 2) poetinė-filosofinė; 3) nonsensiškoji literatūrinė. Pažintinė-animalistinė pasaka, alegoriškai vaizduodama gyvūnų pasaulį, siekia pažintinių, didaktinių tikslų (V. Tamulaitis, J. Avyžius, V. Dautartas, A. Každailis). Poetinė-filosofinė dažniausiai gilinasi į amžinuosius (filosofinius) būties klausimus, gėrio, grožio, laimės gyvenimo prasmės ir kitas problemas (Antuanas de Sent-Egziuperi, V. Žilinskaitė, J. Degutytė). Skirtingai negu pastaroji, nonsensiškoji literatūrinė pasaka siekia ne aiškinti amžinąsias temas, o pateikti „keistumo estetiką“, savitą komizmą, paradoksaliai „žaisti“ tikroviškojo ir pasakiškojo pasaulio metamorfozėmis (A. A. Milnas, V. V. Landsbergis, N. Kepenienė). Kaip minėta, išskirtų originalių literatūrinių pasakų ribos yra gana sąlygiškos, nes kiekvienas tikrai meniškas kūrinys negali tilpti į rėmus. Ir vis dėlto toks klasifikavimas padeda jaunajam skaitytojui „atpažinti“ literatūrinės pasakos poetikos savitumą. Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog šiuolaikinė literatūrinė pasaka nėra orientuota vien tik į vaiką. Jai apibūdinti literatūrologai dažnai vartoja „ambivalencijos“ ir „dvilypio adresato“ sąvokas, t. y. kai kūrinys kreipiasi tarsi į du adresatus – suaugusįjį ir vaiką. Ypač tai sakytina apie filosofinę ir nonsensiškąją pasakas. Todėl vaikui, dar nepajėgiančiam panirti į tokio kūrinio gelmę, pirmiausia skiriama, kas matoma paviršiuje, t. y. jis suvokia tiesioginę moderniosios pasakos plotmę. Prie potencialiosios vaizdų prasmės skaitytojas priartės palaipsniui, kada sukaups gilesnę gyvenimiškąją bei literatūrinę patirtį.

atkrentamajame etape dirbo gerai. Jei kam kyla abejonių, tegu pasižiūri.

kol kas netaisau

lietuvių literatūroje yra Jonas Biliūnas. Nedirbo jokio kito darbo ir gyveno iš rašymo. Gali būti, kad jis sąmoningai pasirinko tokį kelią, pasipriešindamas tėvų norui, jog jis taptų kunigu. Taip pat - liga. Tačiau faktas lieka faktu. Jonas Biliūnas nedirbo jokio kito darbo, išskyrus rašymą, ir tai buvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Būtent todėl jis laikomas pirmuoju rašytoju profesonalu lietuvių literatūroje.

kol kas netaisau. Nesikreipkite.