Aš nešoku, nenešioju nuo saulės akinių, nemėgstu švęsti savo gimtadienių, rašau įskaitomai, jau kurį laiką miegu ant nugaros, mėgstu sėdėdama netyčiom sukryžiuoti rankas ir man sakė, kad "mano čakros užsidarę". Labas, aš pradėjau gerti kavą, tingėti galvoti apie kultūros, visuomenės ir istorijos filosofiją, vis pamirštu nusipirkti skėtį ir pakrauti savo fotoaparatą, nebemoku skaičiuoti angliškai, o gitara groti moku tik laiškus, pavasarį, tu esi, o žvaigždė puodynėj, ji pabučiuos ir arbatą, ir daugiau nelabai ką. Tai aišku, kad visa tai niekai. O vakarais anksti pradedu norėti miego ir nevėluoju į rytinį autobusą. Dabar pagalvojau, kad seniai jau kas buvo mane apkabinęs. Na gerai, vakar buvo, bet ten buvo tik šiaip. Apskritai, šiuo metu jaučiuosi labai užimtas žmogus. Tiesiog labai. Bet daugiau jaučiuosi nei darau, nes mane spaudžia mintys apie daugyybę darbų, kurių vis tiek nedarau. Tos visos mintys lyg kokios celės, ramybę suteikia tik buvusiems laikams, tad atsilaisvinsiu ir kaip nors ištversiu šitą ilgą nesibaigiantį balandį, pažadu.

[color=white]gaila truputį[/url]

Man jau pavyko:
- sušukt dangau-dangau
- išgyventi susidvejinimą, susitrejinimą, susiketvirtinimą apėmusį, vidiną echo kažkokį
- sulaukti
- Vilniuj prarasti ūpą
- viduje šiurpti nuo kito egoizmo, puikybės ir pamokslaujančio tono
- jautis prakeiktai laiminga
- gaut saulės trupinį į akį
- pramiegoti laiką keltis
- sugadinti bulvių košę
- rytiniam autobuse jaustis kaip vežama malka
- visai pamėgti kavą

ir dar nuveikt visokių kasdienybių

Labai norėčiau sulaukti

Ryte mane šiek tiek nustebino autobuse garsiai išsakomos filosofinės mintys apie žmones kilniomis širdimis. Tai kartu ir truputį juokinga, nes seni žmonės saugo gana elementarią tiesą apie šias dienas. Keisčiausia buvo pabaiga: ačiū, pone, kad man atvėrėte akis. Atrodo, kad gyvenime šito neišgirsi. Tik filmuose.

Kita vertus, realybėje juk teko girdėti ir skambantį taksofoną. Atrodo, kad tyčia kažkas skambina tau būtent šią minutę. Persmelkia keistas jausmas, lyg, jei pakeltum ragelį, kas nors pasakytų: tau liko gyventi septynios dienos arba aš tave stebiu, pinigus prašom palikti ten ir ten ir nė krust.

O šiaip jau neatsistebiu greitu pavasario artėjimu ir nieko nėra geriau nei susitikti su mergina, kuri iš manęs nupirko knygą, suvalgyti suši, sutaupyti sau pusvalandį iki susitikimo paskambinant žmogui, nueiti į parodos atidarymą ir ten sutikti Vytautą, kurio nemačiau ilgą laiką - jau buvau pamiršusi kaip atrodo iš laimės besišypsantys žmonės. Jie atvažiuoja dviračiais. Todėl gera po visko. Pavasari!

beveide

Aš čia

- kartais manau, kad mano sėkmė trunka tiek, kiek aš pati sugebu išbūti po vandeniu
- kartais esu priversta jaustis užribyje ir stebėti pro stiklą, kaip atrodo ta kita pusė praeiviams. Ji atrodo tobula, o aš vis tiek užribyje
- kartais minia šitaip kuždasikuždasikuždasi, ramybės neduoda, neduoda ir pabėgti
- kartais sakau sau, kad nereikia savęs badyti pirštais už tai ką kasdien pasakau, padarau ar pasirodau. Juk vis tiek esu. Ir kada nors būsiu Didelė Rimta Moteris, kuriai neberūpės ir ką pati mano apie save
- kartais pamirštu viską viską, tyliai miegu, bet jaučiu vidinį bruzdesį, triukšmą iš sapnų, kurie sako, jog turėsi atsibusti šešios trisdešimt, žvaliai atmerksi akis, nes sugebėsi pramigti autobusus ir rūpesčius
- kartais galvoju apie pavasarį ir jo sijonų madas
- kartais suprantu, koks pasaulis yra neteisus ir pilnas apgavystės, kurias turiu mokėti suvirškinti ir dar įpiršti kitiems kaip nenuginčijamą tiesą
- kartais tikrai tikiu, kad viduje nešiojuosi romaną, kad kiekvienas jį turime, kad jis pilnas gyvenimiškų dalykų, o manasis toks melancholiškas, kad kartais liūdna ir galima apsigauti

Atrodo, kad beprotiškai noriu rėžimo pavadinimu Pavasaris, kad įsijungtų visos pievos žaliai, vakarai taptų sustoję virš tilto, atsikėlusi nedeginčiau veltui šviesos, kišenėse atsirastų laisvų smulkių monetų, nes šiek tiek sutaupai kvėpuodama grynu oru, bet neatsisakydama vieno kito puodelio kavos su seniai matytais žmonėmis, kuriuos norint pamatyti jau mintyse stoji į eilę tų, kurie jau pasiilgę, ir negalvočiau ar tamsu atrodys Kaune, kai išlipsiu iš autobuso, vežusio iš Vilniaus, ar būtų šaunu išlipti stotele anksčiau prie namų, kad pareičiau neskubėdama galiuką, kad apspręsčiau viską, kas vyksta aplinkui, ... O dabar tenujaučiu norą kuo ilgiau likti patalpose bandydama sudaryti nuomonę prancūziškai, kad aš žinau, kas yra diena be automobilio, tačiau visos mintys sukasi į laiką, kad kažkada bus šilta ir gera, o gal gera ir šilta.