Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2008-02-20 17:05
truputį _

Apie dalykus, kurie nutinka, kai kažkur gal ir lyja

Pati nepajaučiu kiek kartų galėčiau kalbėti apie tą patį, kad esu kažkur pametusi save. Kartais kažką besakydama nesąmoningai save nubaudžiu. Dar nenusipirkau naujo skėčio. Neleidžiu sau pirkti saldumynų, nesąmoningai stumiu save nuo dalykų, kurių, ko gero, man vis tiek nereikia.

Tiesiog vieną vakarą kažkas pasikeitė. Nežinau. Tiesiog nutiko, ir tiek. Gal reikėtų tai pavadinti realybės gurkšniu, vertybių perskaičiavimu, liūdesiu be jokios graužaties, kuris savotiškai man beprotiškai brangus. Kitą dieną net paklausia ar man nieko nenutiko. Nieko, juk visiškai nieko, ką tu.
Nuo to laiko neišsimiegu, nors iš tikrųjų prieš porą dienų atsibudau labai laimingai nusiteikusi. Kažkur dingo mintis, kad šią minutę man gali būti nuobodu, o viduje įsitaisė begalinė tyla. Sakyčiau, kad harmoningai man pasisekė su tuo slogučiu, kuris man labai tinka prie dulksnos arba šio ryto sniego. Galima pagalvoti, kad paskui save tempiu visokius sunkumus, kurių čia tiek daug. Visai negalvoju, kas buvo, kas būtų, kas yra. Gal čia toks laikas, kai turiu savaime sudėlioti viską į vietas.
Man sako, kad kažką papasakočiau, bet nežinau, ką papasakoti, nes taip norisi kažkiek kitų paklausyti, nes rūpesčių su visais rūpestėliais visada yra begalybė ir viskas man panašu į pavasarį, kai rytais gatvėse šviesu, kai medžiai man vėl gražių formų, o vakarais galima bandyti atsisėsti ant žolės ir tiesiog praryti visa, kol lieka tik tai, kas gera.
2008-02-20 17:03
truputį _

Apie dalykus, kurie nutinka, kai kažkur gal ir lyja

Pati nepajaučiu kiek kartų galėčiau kalbėti apie tą patį, kad esu kažkur pametusi save. Kartais kažką besakydama nesąmoningai save nubaudžiu. Dar nenusipirkau naujo skėčio. Neleidžiu sau pirkti saldumynų, nesąmoningai stumiu save nuo dalykų, kurių, ko gero, man vis tiek nereikia.

Tiesiog vieną vakarą kažkas pasikeitė. Nežinau. Tiesiog nutiko, ir tiek. Gal reikėtų tai pavadinti realybės gurkšniu, vertybių perskaičiavimu, liūdesiu be jokios graužaties, kuris savotiškai man beprotiškai brangus. Kitą dieną net paklausia ar man nieko nenutiko. Nieko, juk visiškai nieko, ką tu.
Nuo to laiko neišsimiegu, nors iš tikrųjų prieš porą dienų atsibudau labai laimingai nusiteikusi. Kažkur dingo mintis, kad šią minutę man gali būti nuobodu, o viduje įsitiaisė begalinė tyla. Sakyčiau, kad harmoningai man pasisekė su tuo slogučiu, kuris man labai tinka prie dulksnos arba šio ryto sniego. Galima pagalvoti, kad paskui save tempiu visokius sunkumus, kurių čia tiek daug. Visai negalvoju, kas buvo, kas būtų, kas yra. Gal ča toks laikas, kai turiu savaime sudėlioti viską į vietas.
Man sako, kad kažką papasakočiau, bet nežinau, ką papasakoti, nes taip norisi kažkiek kitų paklausyti, nes rūpesčių su visais rūpestėliais visada yra begalybė ir viskas man panašu į pavasarį, kai rytais gatvėse šviesu, kai medžiai man vėl gražių formų, o vakarais galima bandyti atsisėsti ant žolės ir tiesiog praryti visa, kol lieka tik tai, kas gera.
2008-02-14 13:17
truputį _

***

ir nustebau, kad galiu
2008-02-11 16:40
truputį _

***

Man patinka jausti pokyčius ir tas keistas suvokimas, kad tau jau seniai ne šešiolika, primena, kad neaišku kodėl ir kada netyčia išmainiau tuos raudonus inkariukus, kuriuos slėpdavau batų dėžės kamputyje, į batukus su pakulne; kad mano stalčiuje keičiasi gautų laiškų adresai ir žmonių amžius; lentynoje atsiranda labiau subrendusios knygos; nebesiskundžiu, kad esu nelaiminga, bet vis dar tiek pat plepu apie save, nors galvoju, jog nederėtų; nebesėdžiu ten, kur eidavau pasisėdėti kadaise, bet likau ir norėčiau būti ta pati, kuri kartu su išlikusiais žmonėmis rado beržą, kurį pavadinome Gluosniu.Nesikeičia suvokimas, kad esu prisirišusi prie daiktų ir man visdar patinka kai liūdna tvarkyti savo stalčių, kuriame pilna visokių smulkmenėlų, daiktų, kurie vis atkrenta, prisideda, vėl atkrenta... O pabėgo iš manęs Kažkas, kuris neturi vardo ir nešdavo man subtilią laimę mažais dalykais, bet paliko aštrų žvilgsnį pertraukiantį žmones vidury pokalbio.
Visada buvau jauniausia ir vis pykau, kad pasaulis jauniesiems be galo neteisingas. Ir dabar pykstu, bet nebe taip, nes pati nesuprantu ar gera augti viduje, ar labai blogai, kad net pati save nustebinu arba stebiuosi, kad kartas nuo karto žadu surimtėti ir nekalbėti tuščiomis frazėmis, bet kalbu ir kalbėsiu, nes esu, kaip Linx Ming Kimmo feat Joake Kimmo debesėlis, nežinau kur plaukiu. Nežinau.
2008-02-08 22:08
truputį _

***

Būna dienų lyg tyčia. Juk nenumaniau, kad pirmąsyk šią savaitę taip žvaliai prabudusi turėsiu visai nežvaliai nuteikusią dieną.
- pačiame ryte atmečiau darbo pasiūlymą, nes šiandien juk penktadienis, o penktadieniais žmonės išeina kur nors pasibuvoti
- pasibuvoti nepasiseka, nes lyg tyčia draugę užpuola klastingosios ligos. Patempiu lūpą ir galvoju, kad galėjau neskubėti atmesti darbo pasiūlymo
- autobusas lyg tyčia neranda jokių spūsčių ir atvažiuoja neįtikėtinai anksti, todėl turėjau daugiau laiko pasišlaistyti ir pasiklausyt Madeleine
- teatro kasoje praneša, jog ne, neturime pigesnių bilietų, mes turime tik brangiausius bilietus. Na gerai, pritaikysime bent dešimties procentų nuolaidą ir įsodinsime jus į balkoną
- kantriai palaukus seminaro valandą su puse pasako, jog šiandien, deja, jo nebus
- pro nosį pravažiuoja autobusas ir laukiu jo dvidešimt minučių. Laikas nebemoka slinkti lėčiau

- po netikėtų ligų, kai temperatūra vieną dieną 39, kitą dieną 39, trečią dieną stebuklingai išnyksta ir pradedu skubėti tvarkytis reikalus ir įvairius popieriukus, einu, klausau, rašau - nieko, o grįžusi vos prieš pirmą valandą jaučiuosi nualinta kaip po kokio sunkaus darbo, rodos, tebesvajoju tik apie miegą. O atsigulu ir neužmiegu. Matyt, ligos turi stebuklinį poveikį.

Todėl ir šitas vakaras lyg tyčia.



Aš gi optimistė! Todėl iš geresnių dalykų, kurie supa mane, pasakysiu, kad tai yra stipendija, gerokai padidėjusi alga, naujas būgnelis kambario kamputy, kurį labai malonu paslapčia padaužyti, dešimties austrų poetų knyga, kurią man atnešė visai netikėtai, šioks toks suvokimas, ko galiu siekti, ir pažadas padėti mamai iškepti prancūziškas bandeles su sezamu.
2008-02-06 16:46
truputį _

***

aš pati sau kaip ne piko metu iškritęs sniegas
2008-01-30 15:10
truputį _

***

Kartais sveikinu save, kad neimu į galvą daugelio dalykų, nors aplinkiniai nesusitvardo ir būtinai tai, ką nutyliu, išrėkia garsiai. Tada imuosi savo dar šiokios tokios savitvardos ir sakau, kad aš tai žinau, suprantu, bet, dievaži, nebūtina šito akivaizdžiai rodyti, nes nieko pakeisti negali. Tokiom minutėm džiaugiuosi savo susitupėjusia Neringa.

Už tai dabar kas valandą mama priperša, kad 'tapau eiline'. O aš tik jaučiuosi geriau.

Išvis tokios keistos dienos, nes išsitraukiu fotoaparatą ir pagaliau plyksteliu į dangų, vėl karaliauja filmai prancūzų kalba, skaitau knygą, kuri išmoko dažniau šypsotis, ir ačiū tiems išvardintiems dalykams - nustoju jaustis kaip paskutinis mamutas šioj įšalo žemėje.
2008-01-28 18:54
truputį _

***

Galvoju, kad aplink mane šį mėnesį tiek daug žmonių, kur
- prisėda prie tavo staliuko ir bando įsipaišyti į pokalbį
- nori ką nors duoti
- yra tokie, kai nori kažką duoti atgal
- nešiojais smulkmenas kišenėse
- priima nakvoti, yra baisiai malonūs ir turi katę Ameliją
- yra praradimai
- tave kur nors nusiveda
- kartu juokiasi
- pamiršta pranešti apie praktiką ir paskui manimi sąlyginai labai rūpinasi
- yra laukiami, nors ir lyja, nors ir vėluoja
- sutinkami autobuso stotelėse
- garsiai leidžia rusišką muziką
- leidžia važiuoti nemokamai
- kažką prisipažįsta
- pamiršta perskaityti mano žinutę
- betkada paskambina
- šaukia ant manęs
- jaučiasi pranašesni
- paskolina knygą
- mane vargina, neduoda užmigti
- kai sakai, jog nesusitiksim, sako, kad susitiksim susitiksim, bet nesutinkam
- yra pasiilgstami
- parašo man laišką iš Danijos
- prisimena mane, kai sninga, ir džiaugiasi kartu
- sako, kad kai susitinkam aš su kas antru žmogumi pasisveikinu

ir dar visokių kitokių.
Bet šiandien aš nenoriu su nekuo sveikintis ir nieko nerašysiu ranka, nes raštas atgrubęs. Noriu savo kavos, pasiskolintos knygos, keturių žalių kambario sienų, stalinės lempos šviesos ir jokio mano vardo šaukimo todėl, kad reikia įdėti sim kortelę į telefoną, jokių pokalbių apie pinigus, nedorus žmones, nuolat besikeičiantį orą. Jokių.
2008-01-27 11:40
truputį _

***

Kai lyja ir mano skėtį išverčia kas antrą žingsnį, man norisi dainuoti.
2008-01-25 19:24
truputį _

***

Aš žinau ko man reikia.
Savo svajonės neturiu, o gal tiesiog kol kas nepripažįstu. Šiuo metu man reikia visai paprastų dalykų.
Naujo skėčio. Mylimojo. Nepervestos algos. Dar kartais naujo požiūrio į dalykus.
Norėčiau, kad visi mano šeimoje turėtų naują požiūrį vieni į kitus ir dažniau susėstų prie stalo. Norėčiau, kad ateity, mano būsimoje šeimoje susėstume prie stalo kur kas dažniau. Man tai šiek tiek panašu į gražų ritualą. Gal aš ir idealistė šuo atveju, bet man tai gražu ir vieninga. Kiekvieną rytą viena pati atsisėdu pusryčiauti toje pačioje vietoje ir žiūriu į praviras duris, kuriuose kažkokie svetimi pasauliai, o viską skiria tik siena ir man labai labai gaila, kad taip būna. Ir čia yra dar vienas dalykas, kurio norėčiau, kad nebūtų.


1 2 3 4 5 6 --- 8 --- 12 --- 16 --- 20 --- 24 --- 28 --- 32
[iš viso: 316]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą