Kai daug kas priklauso nuo tam tikro žmogaus elgesio, namai tampa drėgna migla. Ir šypsotis čia visai nėra nei laiko, nei vietos. Tad - - - .

Nepaprastai gera klausytis senos dainos, kurioje R. A. Whiting sakosi esąs kaltas, jog myli tave.


Tokią dieną kaip ši, atrodo, kad debesis matau pirmąsyk ir pats pirmasis primena arkliuką. Maniau, kad jau seniai pamečiau savo naivesnę mergaitę, kuri dar turi vaizduotės dangui. Štai kodėl klausausi tos senos dainos, o paskui keičiu senus gramofonus į prancūzišką melodiją apie du pianinus.
Kvepia kaip kokiu filmu, tiesa? Bet ne, aš nesu jokia mergaitė iš filmų arba ta, kuri gyvena maždaug taip. Juk paprasta prisiklijuoti tą nuotaiką. Visokį naivų, nuglamžytą Paryžių, Eifelį aš mielai iškesčiau į Vilnių, į nuotrauką prie Užupio angelo, nes ten iki dangaus tik penkiolika kilometrų.
Taip arti tokio dangaus kaip šiandien.


Vakar skaičiau skausmingą gyvenimo prozą. Taip, prozą, kur viską skaitai ir taip neįtikėtina, kad tai tikras dienoraštis. Atskleisiu paslaptį, kad aš dažnai nemėgstu savo bendravimo, (at)rašymo būdo kiekvienam žmogui. Atrodo, kad esu neišsenkanti, neužaugusi strazdanė, kuri vaikšto basa ir nemato, kiek daug stiklų. Galbūt tai padeda atskleisti sesuo, kuri paskaičiusi straipsnį apie Mildą, kuri kuria lėles ir atrodo tokia šilta ir paprasta, pasako: "Kokia ji naivi". Ir iš tikrųjų, pamanau taip apie save. Kažkas kadais pasakė, jog va "dar viena tokia" ir man. Tada nusprendžiau, kad esu tokia, kokia esu, bet ne visai panaši į tokias iš tų. Kartais jaučiuosi net gerokai normalesnė, nei aplinkiniai, nes pastebėjau kokių keistų žmonių aš pažįstu. Tada galvoju, jog galbūt paaugau, kad jau nebesuprantu jų.
Tada imu, išjungiu kompiuterį ir einu bendrauti iš tikrųjų. Paskui sugrįžtu, įsijungiu ir papasakoju apie save taip, kaip moka mano mintys. O jos moka va taip. Su visais "labai labai", "kaip miela, kaip žavu", kurie išlenda tada, kai aš iš tikrųjų taip tyliai galvoju ir nebesuku galvos, kam atrodau srazdanė, o kam keista, kam tokia, kaip kitos, o kas pamiršta, jog čia aš.


Tad sveika, mano naivioji mergaite. Sveika, kad ir vėl pamatei debesėlį-arkliuką. Ir man šiandien nekeista, jog buvau Tavęs šiek tiek pasiilgusi.

Tokią dieną atrodo, kad debesis matau pirmąsyk ir pats pirmasis primena arkliuką. Šarūnas klausia, "Neringa, kokį? Obuolmušį?". Ne, jam sakau, ten tiesiog arkliukas. Toks pirmas. Maniau, kad jau seniai pamečiau savo naivesnę mergaitę, kuri dar turi vaizduotės dangui.
Ir todėl aš klausausi melodijos apie du pianinus ir senos dainos, kurioje R. A. Whiting prisipažįsta esąs kaltas, kad myli mane.

Visko tiek daug. Ignalinoj, atrodo, pailsėjau, nutolau. Su Jurga važiuojam namo, šeštadienis atrodo lyg būtų buvęs prieš mėnesį, o Laisvės alėja didmiesčių didmiestis. Bet ten žmonės visai kitokie. Ir nesvarbu, kad forsiukai ir ten tamsoje šaukia "rrrrrr...", "rrrrauuurrr...", bet mes gyvenom prie ežero, viskuo buvo pasirūpinta ir aš pirmąkart valgiau pupų sriubą, sutikau tiek daug bendraminčių, komandiškai pakilau į viršų ir padėjau pakelti visus (magic), klausiausi kritikos beveik penkias valandas iš eilės - visko daug ir galvoj netelpa. Ir, regis, jau žinau, kur važiuosiu į svečius žaisti Alias, kam būtinai pamojuosiu, ką prisiminsiu, nes  jokie "kitąmet..." nepadės.
Gyvas pavasaris. Buvo puiku.

Gali būti, kad pirmadienį mane suvalgys.
O kolkas galvoj sirtakis.

Juodai baltos nuotraukos, nesu(si)dainavimai, septyni poetai, "pečiais apdaužytas balkonas", geraikadesu, saulė pusę aštuonių ir pamestas anglų kalbėjimas.

Sapne negaliu atsimerkti ir mane vežioja dviračiu į Argentiną.

Mintyse aš kaip miegapelė. Miegapelė, kuri domisi Sližio paveiksliukais.

Ne kartą sakiau, jog duokit man šansą ir aš pasikeisiu vardą.
Gavau, bet kažkodėl jaučiuosi išsibarsčiusi, lyg būčiau aš-neaš.
Nes mane taip pažįsta, mane taip žino ir... ir tiesiog dar kitą kartą? Idile nesuskambu..

Ne kartą sakiau, jog duokit man šansą ir aš pasikeisiu vardą.
Gavau, bet kažkodėl jaučiuosi išsibarsčiusi, lyg būčiau aš-neaš.
Nes mane taip pažįsta, mane taip žino ir... ir tiesiog dar kitą kartą? Idile nebeskambu.