Jau seniai nebenoriu minios. Ji nusineša dalelę manęs. Uždarykime duris, uždarykime langą. Ne, plyšelį palikime. Orui.

Nesuprasi pavasario, nesuprasi dienos. Jie abu sudaro tokią keistą komandą ir paverčia viską skubėjimu.
Pasnikime dar, palynokim, apsiniaukim, vakarokim. Galiausiai atjunkime šildymą širdžiai.
Minėjau, kad buvau įsijungusi pavasarį vidutiniu pajėgumu, kad sušilčiau? Cha, jis mane apgavo. Ne, jis tikras, jei taip daro. Atvėsta. Jau paliko pėdsaką žalumos, bet priėjus nematau jos. Tik iš toli.

Žinau. Sučeža puslapiai su eilutėm, o žvilgsnis toks išsekęs. Per daug seku, kas vyksta. Gal todėl atsilieku? Greit susikursiu sau beprotybę. Čia Prancūzijos revoliucija su grindinio kaukšėjimu, čia atvėsęs pavasaris, čia laiškai, iš kurių pusė manęs nepasiekia.

Praėjo tos trys dienos, kai prieš savaitę jutau, kad esu. Leidausi šuoliais po gatves, kur prisiuoščiau šokolado kvapų, supratau, kas parašyta ant Užupio angelo. Ir pasigedau knygų, o po dienos, pati buvau patupdyta į puslapius. Smulkius, bet jutau, kad esu.
Ir pasaulis susisuko su pašėlusia muzika, su žuvėdrom ir gulbėm pakraščiuose. Žavinga.

Bet dabar ir pati matau - nuotraukose aš nelaiminga. Kitaip savęs nepastebiu. Viskas turėtų būti gražu, nes viskas taip atrodytų paprasta, bet aš nesuspėju. Aš pavargau.
Nesnikit, nelynokit, neapsiniaukit, nevakarokit. Geriau įjunkite šildymą širdžiai.
Galim dar pakalbėti, gali man net paskaityti, padainuoti, paimti už rankos. Aš leisiuos.


Pažadu.

Aha,trečiadieniams mokytis reikia daugiau nei visada.
Bet aš vis tiek įsijungus sau pavasarį vidutiniu pajėgumu. Šilčiau, kai radiatorių nebereikia.

Kaip paprasta rytais užuosti kavos aromatą, o pasirinkti arbatą. Neįmanoma tuomet nepastebėti koks oras už lango. Ir jaučiuosi lyg nukrėsdama į pirmąjį laiptą skėtį, lyg tūkstantį jų. Žalių. Toks jausmas, kad lašai brukasi ant kojų lyg atleisdami už visa, lyg nuplaudami visokį niūrumą ir neramumą iš širdies.
Aš irgi lašu. Smarkiai. Kaip pianino garsai plonyčiai. Vėliau net apsidžiaugiu, jog lietus plaka ne veidą, o stiklą. Galiu laiku pasitraukti.
Skėčiai nuvarvinti.

Sako, kad rytai turi savo vaiduoklius. Pas mane atslenka sunkūs jų šešėliai, o gal tik nuo niūraus dangaus taip atrodo.
Ir tie šešėliai nepadeda. Jie baigiasi ties medžiais, tačiau, kur baigiasi medžiai, prasideda stogai, o kur pasibaigia stogai dar nesibaigia pasaulis. Ne, dar pasibaigia ir rytas. Dienomis juk viskas kitaip. Pasibaigia ir užuodžiamas kavos aromatas, nors gėriau arbatą, nors kažkur savy varvinau skėčius. Tuksenau jų galiukus, bandydama patikėti realybe dar kartą.


O geriausia juk tai, kad šiandien tikrai yra rytojus dėl kurio nerimavau vakar.
Ir rytoj toks bus, kol debesys išsisklaidys.

Prašau nekandžioti, tik paglostyti.
Kartais taip reikia. Už du.


Noriu šiandienos, kuri atstotų rytojų.

Šiandien išpildžiau pažadą, o valsai senamiesčiuos, kol dar nešalta viduj, skamba puikiausiai.
Išmėginta, pajausta, pasiilgta.

Tikras pavasaris su gražiu dangum, noru pasivaikščiot ir nė už ką neiškeisti tų minučių. Priplanuoji ir nenori visko iškart padaryt. Dainuoji, nors neatidarai durelių, kad pažvelgtum į vietą, kurią norisi nufotografuoti. Ir lyg tyčia negali pereiti per gatvę, nes susidaro judėjimas. Tik džiaugsmas aplenkia visa. Jis už viską greitesnis, tik žadina, žadina, ką nors daryti.
Taip neseniai toje pačioje vietoje sakiau, kad aš laiminga be priežasties, o po to nuliūdau. Dabar nesakysiu, o Tu gali tą numanyt. Tyliai tik. Nė žodžio.


Aš susituoksiu Paryžiuj, Vilniuj arba Kauno Katedroj. Nusprendėm. Ir dar šio bei to, bet tai nėra svarbu šiuo metu.

Turiu muziką, kuri tapo mano gyvenimo dalim, papildo jį, gal todėl taip gera sėdėt ir klausytis valsų. Prisiminus lietaus teškenimą ant palangės, o, atrodė, tiesiai į širdį. Jie sutampa.
O kažin ar mano vardas skamba pavėjui valso ritmu? Tik ne man jį linksniuoti, o vėjui, arba kažkam su laiku.



O dabar įkvėpt pavasariu.

Ir jam nė motais, kad kažkas jo visą gyvenimą ieško.

Ir jam nė motais, kad kažkas jo visą gyvneimą ieško.

Negalvoju kas bus

šį rytą gimiau ir prisnigo
Iš tavo akių debesų
į užburtą butelį vyno
į iššautą gabalą švino
Dieve kaip buvo baisu...
<...>
Tik apie tai niekada nerašė
Apie tai niekada nedainavo
Atsimenu kartais iš ryto liūdesį
Ryto liūdesį,ryto liūdesį ...tavo

Kaip atitinka mane.

Nuskęsiu tuščiam kakavos puodely.
Kodėl su patamsiais ir aš pasiklystu?
Neramu ir negerai.