Tikiu Angelais

Kodėl visa kas gražu taip greitai baigiasi?

Man vėl nušvito saulė...

Seseliu zaismas & auxinis dantis...

Kraujas.Jis varva per keliena.Man skauda netik ji..Ne ir sirdi.Kaip galejau buti tokia patikli?Savimi netikiu.Kodel leidau jam priarteti?As juk nezinojau, kad jis mane palies.
Tamsu ir lyja.As slapia pedinu grindiniu ir stebiu krintancius seselius.Ji tokie baugus.Jie visada mane zavejo.Bet kuo negaliu pasakyti.Taciau ta karta vienas issyskyre is kitu.Tartum buvo juodesnis.Jis buvo vyro su lietpalciu ejusio priekyje.
Jis sustojo parukyti ir paklause ar neturiu degtuku.As nerukau, todel pasakiau ne.Jo auksinis dantis keistai suzibejo.Jis paklause ar gali mane palydeti.Pasiurpau ir pasakiau, kad ne.Kad pati sugebu pareiti namo.Taciau jis vis tiek norejo mane palydeti ir pagriebe uz peties.As nuleidau jo ranka sakydama, kad NeNoRiU.
"-Man neidomu..."-sakiau jam.
"-Jei pasakiau palydesiu, vadinasi palydesiu!"-piktai paziurejo jis i mane.
As skubinau zingsni, bet jis grubiai pagriebe ranka ir pradejo vesti is kelio.
"-Kur einame?"-vis meginau nustumti jo ranka nuo saves, bet beprasmiskai.
"-Ten..."-zvilganciu auksniu dantimi issiviepe jis rodydamas tamsu skersgatvi.
"-As NeNoRiU!"-suklykiau, taciau jos ranka uzciaupe man burna.
Jis prireme mane prie sienos ir issitrauke peili...Rode kaip jis graziai zvilga is visu pusiu...Jis atrejo vis arciau manes ziuredamas godziomis akimis nurenge mano striuke ir perbrauke ranka per slapius plaukus.Jo judesys buvo surkstus ir as nesileidau.Jauciau kaip jis stipriau mane prireme prie sienos.Svystelejo peilis.Plauku kuokstas gulejo ant grindinio.As meldziausi, o sirdis plake kaip pasiutusi.
Kazkur tolumoje susvilpe svilpukas.As ikandau vyrui i ranka ir suklykiau, taciau jis mane nutilde.Auksinis dantis suzvilgejo.Kazkas atbega!Pagalba!Vyras pamete peili, bet kai kele pradejo smarkiai keiktis, o as begti.Jis pagriebe mano koja ir suvare i ja peili.As nugriuvau...Saukiau pagalbos.Atbego budintis policininkas ir mane pakele.Vyras pranyko juodumoje palikdamas mano kojoje skausma ir nelygiai nupjautus plaukus...


cia tik neapykanta blogiui...

Ant aukščiausios šakos buvo padarytos supynės. Ant supynių sėdėjo mergaitė, kuri norėjo apkabinti dangų... Todėl ji suposi. Vis auksčiau ir auksčiau... Jai patiko debesys. Ji galėjo juos apglėbti. Ji buvo laiminga.
Bet kiekvieną dieną ta šaka plonėjo. Kuo auksčiau ji suposi, tuo didesnė buvo rizika, nes ji nežiūrėjo žemyn. Jai rūpėjo dangus. Ir štai vieną dieną ta šaka nulūžo. Mergaitė nukrito žemyn ir pajuto kas yra skausmas. Kad gyvenimas - netik ten kur tyra ir gera, bet ir kur vyrauja kiti jausmai, tarp jų ir liūdesys.
Tos supynės yra svarstyklės tarp dangaus ir žemės. Tarp gėrio ir blogio. Tarp laimės ir liūdesio.
Kadanors mergaitė suras dar vienas supynes ir vėl mėgins apkabinti dangų...



As ieskau supyniu...

As nemoku minciu destyti, imti ir rasyti tai, kas ant sirdies guli, nes zinau, kad pasakysiu maziau nei jauciu.

Tiesiog labai noriu dziaugtis bet:
Negaliu...
Atrodo, kad nemoku nuosirdziai nusisypsot...
Kazkas pjaunasi viduje...


Is viso nezinau ko as noriu. Noriu kam nors issilieti, bet nenoriu niekeno apkrauti kaip visada as juk:
lendu pas visus...
Esu nepageidaujama...
Visus erzinu...
Bijau, kad vis vien nesupras...
Esu siurksti ir pikta...



Kazkoks nevykes irasas...tikrai nemoku destyt minciu...JOs skaido salia, o pagauti negaliu.








From NoPerfect