...kartais turi stipriai nudegti, kad atgytum gyvenimui. kartais turi užpilti pelenus su visomis kibirkštėlėmis, kad galėtum gyventi...

<...>
Žiūriu į veidą tau ir negaliu suprasti paslapties: juk tu, kurs priklausai visiems, štai atiduotas man vienai.
Bijodama netekt tavęs, laikau stipriai tave priglaudus prie krūtinės.
Kokie gi burtai įviliojo tą pasaulio brangenybę į silpnas mano rankas?

R. Tagorė

Užkerėk mano vakarą paukšti,
Giesmę žerk iš nušalusio snapo.
Aš turiu retą dovaną laukti,
O langų rėmai ilgesiu kvepia.

Tu išburk man likimą šermukšni
Išbarstyk taką skaisčiai raudoną.
Subadžiau pirštelius kol tą suknią
Dygsniavau savo šviesiai kelionei.

Kai žmogus davė ranką rasotą,
Ir vartus man naktelė atvėrė
Išsiplukdė žvaigdėžuvės luotu
Pasitikt artimos širdžiai sielos.

Saldi ta žemuogių sauja,
ramybės kupinas laikas,
kojelės žolėj basauja
vaikystės svajonę vaikos.

Žaisk, mama,
Žaisk, mano kūdiki - mama...


V. Jasukaitytė

Taip tyliai krenta naktį snaigės,
taip tyliai krenta,
į dangų skrenda,
Oi, kokios baltos šviesios leidžias
ant mano tako, ant mano rankų.
Gulbe baltąja močiulė mano skrenda,
gulbe baltąja į dangų skrenda.
Gulbe baltąja močiulė skrenda,
gulbe baltąja į dangų skrenda.

S. Mieliauskaitė

Aš užsidariau savo meilėje, svajoju.
*
Kas iš mudviejų išgalvojo kitą?
*
Ji mylėjo mane, kad užmirštų, ji gyveno, kad numirtų.
*
Meile, mano meile, pasižadėjau prarasti tave.
*
Atsiduok, tegul tavo rankos atsimerkia tartum akys.
*
Užgrimuodama demonę, ji išblyško.

Paul Eluard

Kas kalnus apėjo, kas žiemos upėje nardė, o ašen pasakiškomis kurpaitėmis smagų šokį šokau. Tebūnie ir metai man tokie.

Mintie pasitrauk!
(Buriu tūkstančiais žvakių)
Mintie atstok!
Uždegčiau bažnyčią (jei sąžinė leistų)
Mintie nepersekiok!
Padegčiau ir miestą su dulkėm
Mintie! Mirtie, pasitrauk.

2007.04.13

ji sklidina miglos, apgaubusios galvą, išsidriekusios per visą akiplotį. Brendi per gatvių šurmulį, bet lyg virš žemės, lyg nešama to, kas laukia ten, krantinėje. Ir taip norisi rasti tą žiburį, tarp tūkstančių gatvių žibintų, šviečiančių langų, šviesų dabinančių pastatus. Tą vieną liepsną, prie kurios atšyla akys ir lūpos. Šią skaidriausią naktį iš visų, migla lenda į mintis, painioja gatveles, klaidina, o galiausiai sutirštėjusi į tankią baltą skraistę apsiveja ir išsineša į sapnus. Labanakt, baltoji naktie, labanankt šurmuliu užtvinęs mieste, labanakt nesutiktasai.