Jei man sunku eiti paskui tave
Aš priglaudžiu liepsną prie lūpų
Padegu tyla.

"jūs išgėrėte daugokai fatalizmo" (raštelis prie durų).
"neradau pofigizmo mikstūros" - atsakau greita ranka. puolu ieškoti rakto, bet nebeliko durų. o kai pagaliau įtemptai pagalvojusi atrakinau situaciją, panosėj atsirado dar vienas raštelis. "išgerk, mane ir užaugsi, vaike". pasirašo - "tavo gyvenimas". puikiai! tik kaip čia dabar, visą išgert? visą visą? o iš kokio indo? o kur jį rast, tą nuostabų gėrimą?
kada vėjas nupusto pakibusius klaustukus, pamatau mažą mažą karstelį, jame maža maža pilka peliukė guli, tankiai mirksi ir šnabža "tu neturi mano genų, tu neturi mano kailio, tu neturi storos odos, turi tik siaubingai ploną" ir juokiasi. ir užsimerkia.
tiek to. negersiu viso. sriubčiosiu kaip ir anksčiau po lašą, po dieną, po valandą. tik dėl tos peliukės neramu, ji tokia pilka, tokia maža ir taip greit išėjo. o aš va, netelpu į jokius rėmus, ir matyt dar ilgai būsiu. taigi... praveriu duris (jos vėl sutiko pasirodyti), o ten tūkstančiai tūkstančių laiptų! ir galima kas pakopą klupinėti! einu.

mintys galvoj ištinę. ir visos apie ją pačią. kur sutikau, kaip bendravom, kiek užtrukom. ilgiuosi mieloji drauge V. ir minioj ir čia, ties viena niekada negęstančia liepsenele. ilgiuosi ir tikiuosi dar ilgai ilgėtis.

Pūslėtos rankos atneša pavasarį!
Tarp įbrėžimų, randų kalasi žolė.
Svaigina žaluma ta iki ašarų,
Krūtinę plešia negali tylėt...

Praeis ta pūga ir tos ilgesio dienos praeis
praeis ji,
praeis jis,
praeis kas neturi praeiti,
Ir leis
Įsileisti dar vieną žavingą pavasarį,
Dar vieną artumo akimirką,
Istoriją be pabaigos,
(ar tokią kurios nenorėtum pabaigti).
Bet visa tik klystkeliai, vingiai likimo.

Ir vėl pasiklysim žinau,
Ir klysim jei lauksim,
Klaida bus nelaukti,
Juk visa
Tik žaismas
Tik žodžiai pavėjui lekią,
Ir perniek
Į vienišą pūgą
Kažkur po kaklu įsisukę.

tiktai dabar,
ir tik dabar susivokiau,
kad jei užsnigs, jei užpūstys akis,
surasiu, kuria kryptim man į tave artėti.
Išvisuraidintis esi.
Viskamelaukiantis.
o aš avis paklytus,
tavo skambesį po kakleliu nešiojanti.

Pripildžiau savo indus tuštumos (ne tuštybės). Tuštumos, kurioje tyla ima gausti ir ramybė virpa, kurioje visos mintys ima tekėti kosminiu greičiu ir skuba prie Tavęs prigludusios nurimti. Ačiū už šią tuštumą , Viskame-esantis.

Kai upė neatlaikiusi tėkmės lemtingam vingyje į žiedą susivijo ar supratai, kad visa gręžiasi atgal ir tenka praustis tuo ką pasroviui paleidai? (Tai dovana tas laikas skirtas grįžti prie savęs).

Užgesiu kaip spindulys,
Nepasiekus gilybės dugno.
Neištirpdžius rūkų,
Kurie slepias po tavo ramybe.
Kas man žemės būtis,
Kas man džiaugsmas,
Svajonė
Ar skausmas,
Jei akimirka
Tapo visa amžinybe.

Jeigu būtų dievai,
Aš nukelčiau visus juos nuo sosto.
Taip aukšta, kur tu!
Taip tikra.
Nežmoniškai tikra.
Aš iš naujo gimstu
Iš to karšto
Raudono chaoso,
Ir jūs matot mergytę -
Mažą, svajingą, nevikrią ...

<...>

V. Šulcaitė

Kaip ilgesys taip plečiasi patvinsta ir iš krantų išeina, imu nebesuprast ar aš ar tu ta upė.