"ir jeigu palangėj dar vis žiema, žinok pavasaris yra šiame laiške". save cituoju. iš 13 metų praeities :D

ilgesiniška isterija pereinanti į cholerišką apatiją. kas sakė, kad nuotaikas ir emocijas paprasta surūšiuoti. dažnai jos tokios prieštaringos, kad iš šalies atrodai besikraustąs iš po savo "stogo". o šiaip, tai tik pavasaris.

Nevanduo dar vis dega, Nevanduo dar vis skauda.
Galiu tik atsiversti atminties lapus ir pabūti kartu. O va telefono numerio dar vis negaliu ištrinti. Gal dar kadanors juo tave pasieksiu.

Galvojau nusišauti. Bet čia pasipainiojo viskis su šokoladu, tai prisigėriau ir smigau. Taip matyt ir tampama alkoholikais.

I'm undestructable - ateinančių metų moto, kredo, esmė, prasmė, tikslas ir... na visi tie keiksmažodžiai.

egzistuoju kažkur tarp personažų ir savęs; mylimųjų baudėjų ir guodėjų; namų, mašinos, upės, auditorijos; lapų užrašų knygutėse, F. D., paraščių, A. Č., juodraščių. ir dėkui Visareginčiajam, kad nebelieka laiko parduotuvėms, pakilioms šio meto dainuškoms ir dovanų paieškoms. šventė prasidės, kai krisiu numigt.

ograi iš barbakano dainuoja prancūziškai. to ir pakanka, kad viskas nusidažytų šviesesnėmis spalvomis. mokausi juoktis. ir tikėti. ir melstis. labiausiai tai melstis. toks metas, juk žinai, toks metas. nei čia krizė, nei čia žiemos depresija, tiesiog duobė, kurios nepavyko peršokti, tai ropoju lauk palengva ir tiek.

otpuskaj s liubovju, serdce bol' prosti.

niekas neturi jokio vardo. ir niekur negyvena. anei mintyse. anei eilėse. o jei jau gyvena, tai ir vardą turi. ane? būkime.

ruduo nerudyja. ir permirkęs lietum tik stovi tuščias kaip dangaus indas išblaškytas. ir stovi gerklėj įstigęs, ir kiek žemiau įstrigęs. nei išspjaut nei nuryt. išprievartauk mane rudens lapuose paklaidinęs. o tada priglausk, paglostyk ir užmigdyk ramybėje nesimeldusią. tik nepalik vienos prie upės žuvelių ganyti, antelių vaikyti ir nuorūkų mėtyt. ir nepalik savęs vieno. išprotėsim.