ruduo nerudyja. ir permirkęs lietum tik stovi tuščias kaip dangaus indas išblaškytas. ir stovi gerklėj įstigęs, ir kiek žemiau įstrigęs. nei išspjaut nei nuryt. išprievartauk mane rudens lapuose paklaidinęs. o tada priglausk, paglostyk ir užmigdyk ramybėje nesimeldusią. tik nepalik vienos prie upės žuvelių ganyti, antelių vaikyti ir nuorūkų mėtyt. ir nepalik savęs vieno. išprotėsim.