Užgesiu kaip spindulys,
Nepasiekus gilybės dugno.
Neištirpdžius rūkų,
Kurie slepias po tavo ramybe.
Kas man žemės būtis,
Kas man džiaugsmas,
Svajonė
Ar skausmas,
Jei akimirka
Tapo visa amžinybe.

Jeigu būtų dievai,
Aš nukelčiau visus juos nuo sosto.
Taip aukšta, kur tu!
Taip tikra.
Nežmoniškai tikra.
Aš iš naujo gimstu
Iš to karšto
Raudono chaoso,
Ir jūs matot mergytę -
Mažą, svajingą, nevikrią ...

<...>

V. Šulcaitė